 Manau, kad mano postas patiks ne visoms, bet jaučiu pareigą pasisakyti :) Noriu patarti toms, kurios lankotės ar žadate apsilankyti pas būrėjas ir visokio plauko prognozuotojus. Ypatingai jaunos merginos, nes jau „pagyvenusios“ turi daugiau patirties ir jei protas nėra labai imlus ir viskuo tikintis, jos gali ir nepatikėti tomis prognozėmis. O jaunuolės dažnai būna labai imlios ir man iš tikro labai gaila klausytis jų patirties, kai nueinama „burtis“ ir išgirstamos negatyvios naujienos. Pvz, „Tu niekada neturėsi vyro ir vaikų“, „Šitie santykiai pasmerkti“, „Tu gyvensi iki 40 metų“ arba dar geriau – pripasakoja apie kokį nors giminės prakeiksmą ir visokių kitokių nesąmonių. Ir žmonės patiki!!! Taigi, ar jūs suvokiate, kad kai jūs patikite tuo, kas pasakyta, tai tampa jūsų tiesa, tai tampa gyva ir tikra! Ir tai realiai pradeda veikti jūsų gyvenimą ir pradeda pildytis :( Nes jūs tam užsiprogramuojate.
Suprantu, kad kai gyvenime kurį laiką nesiseka, norisi sužinoti, - negi tas juodas laikotarpis dar ilgai tęsis? Gal jau greitai baigsis ir už kampo manęs laukia laimė? Bet vietoj šviesios prognozės sužinai, kad bus dar blogiau! Ir kai žmogus yra toks pažeidžiamas, jam kiekvienas žodis sminga kaip peilis... Todėl brangios moterys ir vyrai, patikėkite savo emocinę ir psichinę sveikatą realiai ir aiškiai mąstančiam žmogui, kuris gyvena faktais, o ne iliuzijomis. Įjunkite kritinį mąstymą. Jei norite apsaugoti save nuo dar didesnio nusivylimo, tvarkykite savo gyvenimą (galvą) patys. Pradėkite nuo dabar, nuo esamos situacijos ir žiūrėkite – o kaip norite, kad būtų? Ir tiesiog, darykite žingsnelius link savo tikslo, mėgaujantis tuo keliu. Bet pirmiausiai nurimkite ir nebeieškokite, kad kažkas kitas jus išgydys, kad duos stebuklingą tabletę ar pamatys jūsų ateitį. Ateities nėra, yra tik momentas. Nebespėliokite, nebeplanuokite 10 metų į priekį, nes vis tiek bus kitaip :) Pažadu :D Tas, kurios dar neatradę ramybės širdyje, junkitės https://www.atrasksave.lt/mind-detox.html Ramybės ir pasitikėjimo savimi linkėdama, Raimonda 2019/06 Tenerifė
1 Comment
 Vakar su vyru besikalbant pradėjom juoktis, kad mes nebeturime planų :D Na, iš tikro, kažkokia laisvė jaučiasi ir jokių suvaržymų, įsipareigojimų, kad privalome padaryti tai, ar tai, nuvažiuoti, būtinai susitikti ir panašiai. Iškilo klausimas "O kai reikia eiti į darbą? Kaip to neplanuoti?" :) Atsakymas - o ką čia planuoti - eini į darbą ir viskas! Nes juk ten eini tam, kad uždirbtum pinigų ir toliau planuotum, kaip juos išleisti :D
Žinoma, yra reikalų, kuriuos darome maždaug taip, kaip suplanavome, bet pastebėjome, kad labai dažnai sukurti planai tiesiog neįvyksta. Arba pakrypsta kita linkme ir tada mes prisitaikome prie to, kas yra dabar. Ir tuomet, kai prisitaikai ir nesipriešini, visi įvykiai dėliojasi taip, kaip jie turi dėliotis. Pastebėkite savo gyvenimą – kartais atrodo, kad gyveni užsisukęs buityje, kiekviena diena tokia pat, darosi neįdomi, atrodo, kad lyg trūksta kažko. Bet būkite budresni, atidesni ir pastebėsite, kad tokio dalyko kaip „buitis“ tiesiog nėra :) Kiekviena diena yra kitokia, vis įvyksta tai, ko neplanavai ir gyvenimas dėliojasi taip, kaip reikia jam, - mūsų net nepaklausęs :D Ir dėl to jis yra įdomus :) Ir būtent dėl to gyvenimas yra stebuklas. Tada tu tampi gyvenimu. Kai tikrai atsimerki, tavo sąmoningumas tampa šviesa, apšviečianti kelią. Raimonda  10 dalykų, kuriais kasdien naudojuosi bendraudama šeimoje. Kasdien esu apsupta judėjimo, bendravimo, klykimo, pagyrimų, ašarų, atsiprašymų, bučinių ir dar 100to visokių būsenų :) Taigi, ką prisimenu ryte, tik prabudusi ir dienos metu:
Kad gyventi būtų gera, Raimonda  Kiekvienas iš mūsų galvojame, kad darome labai daug klaidų kiekvieną dieną – ne taip pasakiau, ne taip pažiūrėjau, ne taip nusprendžiau, supykau, susinervinau, apšaukiau, išrėkiau tai, dėl ko dabar gailiuosi... Atsiprašykite tų, kuriuos netyčia įskaudinote. Bet labiausiai atsiprašykite patys savęs. Nes jums to atleidimo ir reikia labiausiai. Taip, atleiskite sau patys, - nuoširdžiai, su giliausia užuojauta ir nebeteiskite. Atleiskite sau už nemeilę, nesupratimą, nesugebėjimą atitikti standartams, sugalvotoms vertybėms ir kitų lūkesčiams. Mintyse apkabinkite save, nes daugiau nieko ir neturite. Kas buvo, tas buvo. Pamatykite tai, pamąstykite, kodėl taip elgėtės, atleiskite ir galbūt kitą kartą pavyks kitaip.
Nes rytoj nauja diena, naujas šansas. Raimonda Martinaitienė 2017 liepa/ Tenerifė Asmeninės konsultacijos internetu  Įsivaizduokite, kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, jei staiga nustotumėte tikėtis, laukti, turėti vilties, kad rytoj, kitą savaitę, gal kitais metais bus geriau, kad įvyks kažkas labai trokštamo ir svarbaus? Ar žinote, kaip tuomet jaustumėtės?
Jei tik liautumėtės laukti ir tikėtis, jūs įstengtumėte pamatyti gyvenimą čia ir dabar, su visomis jo spalvomis. Jūs pajustumėte save šioje gyvenimo upėje ir pastebėtumėt, kaip ji jus neša, kokių įdomių patirčių siūlo kaip tik šią sekundę. Bet kadangi esate savo svajonėse, jūs nematote to, kas yra prieš nosį. Arba jums tiesiog nepatinka tai, ką matote, nes...susigalvojote kitą realybę. Ir todėl kyla konfliktas jūsų galvoje – kodėl yra taip, o ne taip, kaip aš noriu?? Viskas, ką mes kada nors turėjome ir galime išjausti, suvokti, yra tai, kas yra dabar. Tiesiog priimkite aplinką, žmones, save toje aplinkoje tokiais, kokie jie yra ir nesistenkite to pakeisti. Tik tada pajusite pilnatvę, ramybę, išjausite tai, ką vadiname laime. RM 2017 balandis 1. Tu – tobulas toks, koks esi. Įsisamonink tai.
2. Nelauk, kol patiksi kitiems. Vertink save pats. 3. Nebijok, kad nepažįsti ir nesupranti kitų. Pirmiausia pažink save. 4. Nuo šiandien pradėk mylėti ir vertinti save. Pažvelk į veidrodį, giliai į akis ir pasakyk sau "Myliu". 5. Tik nuo Tavo suvokimo priklauso aplinkinis pasaulis. Pajusk jo didybę, ramybę, rūpestį. 6. Nelauk stebuklų. Gyvenimas yra stebuklas. 7. Pasitikėk gyvenimu. Turi viską, ko tau šiuo momentu reikia. RM/ 2017 sausis Artimiausi susitikimai  Šiuolaikinėje visuomenėje išdavystės dažnas reiškinys. Kažkas tai slepia, kažkas apsimeta, kad to nėra, kitas ne tik pasimėgauja kitos skoniu, bet net ir meta savo žmoną su vaikais ir išlekia paskui savo „gyvenimo meilę“ ir pan. Vienaip ar kitaip, neištikimybė rodo tai, kad sutuoktinių gyvenime yra problemų. Bet jos nesprendžiamos, nesikalbama, abiejų ego tokie stiprūs, kad lengviau yra tiesiog lygioje vietoje pakonfliktuoti, aprėkti vienam kitą ir apsisukus daryti savo. O ilgainiui tiesiog išsiskirti.
Mano mintys nesutaps su plačiąja nuomone, kad tas, kuris „nuėjo į kairę“, yra kalčiausias, todėl jei bus sunku priimti tai, ką skaitote, paskaitykite dar kartą ir pabandykite įsileisti mintį, kad galbūt taip yra. Tačiau neteigiu, kad aš esu teisi :) Tiesiog taip aš matau. Tai skaudi tema. Skaudi todėl, kad kažkodėl partneriui nusukus į „kairę“, jaučiamės išduotos, pažemintos, nuskriaustos ir pan. Bet ar tikrai? Ar tikrai partneris, įsliuogęs į kitos lovą, realiai mums kažką padarė? Taip, aš suprantu, yra visokios priesaikos „iki grabo lentos“, „būsiu ištikimas“, „būsiu tik tavo“, kas prisiekia bažnyčioje, kas prisiekia santuokų rūmuose. Visai nesvarbu, kur būtų prisiekta, esmė ta pati – kiek procentų sutuoktinių to laikosi? Sutikite, labai mažas. Turbūt koks 1... Reiškia, likusieji (beveik visi) vienaip ar kitaip partnerį „išduoda“. Kodėl jaučiamės taip, lyg tai jis mums asmeniškai kažką padarė?  „Daugiau nebegyvensiu dulkių ritmu!”, - papasakojo mums vakar seminare viena mergina, kuomet ji pagaliau suprato, jog kad ir kiek ji tvarkytųsi (nors gyveno tuo metu viena), jau sekančią dieną ant nuvalytų vietų vėl gyvena dulkės. Eureka! Aš jai tiesiog ploju :D Džiaugiuosi, kai kas nors pramerkia akis.
Dažnai seminaruose moterys skundžiasi, kad nepajėgia vienos išlaikyti tvarkos savo namuose. O vyras visai neskuba padėti. Reiškia, jis netvarkingas, jis – tinginys! „Kodėl jis nenori to paties, ko noriu aš???“ Bet, brangioji, ar tikrai šeimos nariai turi šokti pagal tavo užduotą ritmą ir tvarkytis tvarkytis tvarkytis iki nuprotėjimo... Lygtai tai būtų pats didžiausias gyvenimo tikslas –„išvalyti visas dulkes, kad jų daugiau niekada nebebūtų!“ Supraskime, kad to nebus, suvokime, kad gyvenimas – tai ne blizgantys namai ir daiktai savo vietose. Gyvenimas yra ne tai, „ką pasakys draugai, kai pamatys netvarką?“ (nei vienas net nekreipia dėmesio į dulkes ar išmėtytus žaislus; o jei kreipia – tai ne draugystės tikslais žmogus užsuko); arba „man juk pačiai maloniau, kai viskas savo vietose“ – tau maloniau, tu ir tvarkykis! Prisiimk atsakomybę už savo malonumus ir palik ramybėje artimuosius! :D Gyvenimas yra kur kas daugiau, apsižvalgyk ir taps maloniau ne dėl to, kad tvarkinga, o dėl to, kad ... tiesiog esi;) Raimonda 2016 rugsėjis  Radau 2015 m. įrašą savo sąsiuvinyje. Mano pokalbis su sūnumi, kai jam buvo 5 metai.
-Rokai, kaip tu gyveni? -Gerai. -O tu žinai, kad aš tave myliu? -Taip. -O kaip tu tai žinai, kad tave myliu? Ką aš darau, kad tu tai jauti? ...galvoja... -Naaa, tu man viską leidi, viską man darai, kepi, verdi man bulves... Kada paskutinį kartą savo vaiko klausėt „Kaip gyveni?“? Paklauskit, paklausykit atsakymų. Kalbėkitės su vaikais, sakykite, rodykite, kaip juos mylite, tai labai svarbu. Svarbu taip labai, kad dabar ir kai užaugs, ne tik žinotų, bet svarbiausia – jaustų – kad yra labai mylimi, labiausiai reikalingi, svarbiausi mamai ir tėčiui. Kad jiems niekada nekiltų mintis, kad jie neverti, nepilni, kad patys mokėtų mylėti...Juk tik mylinti širdis gali matyti pasaulio grožį, jausti laimę, džiaugtis viskuo, kas aplink. Vaikystė – meilės mokyklos pradžia. Būkime patys geriausi mokytojai savo atžaloms ;) RM, 2016 liepa  Būdami su vyru Tenerifėje, be vaikų, be įprastinio kasdieninio šurmulio ir rūpesčio, turėjome gražaus laiko pabūti dviese. Pirmą kartą taip ilgai per septynerius metus.
Aš visada labai noriu pasidalinti, pasikalbėti apie tai, ką paskutinio išgirdau, ką naujo suvokiau. Tačiau tik vakar supratau, kad ne apie viską gali kalbėti su kitu žmogumi, ne viską, ką jauti tu, gali papasakoti ir jam. Na, papasakoti tai gali, bet turi suvokti tai, kad jis nebūtinai tai supras ir norės priimti.  Koks džiaugsmas pabūti vienai! Kokia prabanga!!! :) Man asmeniškai laikas, praleistas vienumoje, labai brangus. Be pabuvimo su savimi man būtų labai sunku. Ir va dabar, šią minutę, aš esu ten, kur šilta, kur visą dieną šviečia saulė ir galima maudytis vandenyne ir...esu viena :) Šiuo metu geriu kavą, į mane tuoj atsisuks saulė, o po dešine, tiesiog už kelių metrų ošia vandenynas. Įkvepiu. Ramybės, vienybės su viskuo kvapas ir jausmas. Ar ko nors dar reikia laimei? Man nieko daugiau nereikia.
Dar prieš kelias savaites, vaikščiodama šaltyje sustingusiame miške supratau, kad aš visada turėjau viską. Viską, ko man tuo metu reikėjo. Aš visada turėjau save. Ir tas suvokimas mane lyg pakylėjo :) Net sunku tą jausmą aprašyti žodžiais. Supratau, kad žmogui, kuris laimingas pats su savimi, daugiau nieko nereikia. Jam nebereikia jokių išorinių priežasčių tam, kad būtų patenkintas. Jis tiesiog džiaugiasi tuo, kad yra. Ir jis geras toks, koks yra. Dėkoju savo Vyrui, kad jis supranta, kokios brangios man yra valandos, praleistos tiesiog būnant su savimi. 2016 vasaris, Tenerifė  Brangioji mano. Patys pirmi žodžiai, kuriuos noriu pasakyti yra tai, kad Tave myliu. Visada taip buvo, visada taip bus. Tačiau...Kad Tu būtum laiminga, vien mano meilės neužteks. Tiesą sakant, kitas žmogus niekada nesugebės padaryti taip, kad Tu jaustumeisi laiminga. Jis gali labai stengtis, jis gali kalnus dėl Tavęs nuversti, jūras perplaukti, auksu Tave apipilti... Bet Tau bus negana.
Vienintelis žmogus, kuris gali Tave iš tikrųjų pamilti...esi Tu pati.  Bet kokiu atveju po kelerių metų ar dešimtmečių tikrai baigsi gyvenimą savo fiziniame kūne ir – tikriausiai didelei nuostabai – nemirsi. Tu arba prieš savo fizinio kūno mirtį, arba bet kokiu atveju po jos aiškia dvasia pažvelgsi į savo gyvenimą – ir nebegalėsi savęs apgaudinėti. Krištolo skaidrumu kaip protokole galėsi perskaityti ir matyti, kaip tai darei kiekvieną dieną, kiek pasikliovei savo protu ar širdimi, kaip dažnai tavo gyvenimas siuntė signalus pagaliau prabusti ir suvokti, ką norėjo patirti tavo širdis čia ir kaip dažnai ignoravai tuos signalus. Daugiau jokia saviapgaulė neįmanoma, nes dvasinis kūnas, siela, kuri tu esi, nemiršta. Bet tavo fizinio kūno gyvenimas tada bus baigtas. Dabar dar ne. Taigi išnaudok savo laiką, verta! Carpe diem – negaišk laiko!
/R. Betz/ http://www.atrasksave.lt/pa382inimo-mokymai.html  Na taip, taip paprastai, pasakytum sau „Aš visiškai tobula moteris!”… Kokios mintys sukyla? :)
Ar kyla vidinis pasipriešinimas „Ką? Tobula? Tokių juk nėra! Apie ką jūs šnekate??? Ne, ne, jau aš tai tikrai savęs taip nepavadinčiau ir kitų taip pat. Nėra tobulų, o ir nereikia... Prisigalvoja visokių nesąmonių, paskui nosį tik riečia..“ Girdėta? :) O kas atsitiktų, jei visgi pabandytumėt bent mintyse taip save pavadinti? Ar išdrįsite?  Štai ir atėjo labai lauktos šventės.. Kaip greitai lekia laikas, juk atrodo dar tik prieš kokią savaitę, prasidėjus rudeniui, parduotuvės pradėjo ruoštis žiemos šventėms ir mums priminė, kad jau galime pradėti laukti..
Nespėjom nė mirktelėti, o jos jau čia. Ir čia pats laikas pamąstyti apie tai, kad kai laukiame kažko labai jaudinančio, šventiško, praktiškai, kažkokio neapčiuopiamo stebuklo, tuo laukimo momentu mes pamirštame gyventi dabar...  Nepasitikiu savimi...Nežinau, ar darau teisingai...Blaškausi, kaip pasirinkti? Man nemalonu būti su kitais žmonėmis, nežinau, ką jie galvoja apie mane, man nejauku būti su jais, man nejauku būti su savimi...
Nepasitikėjimas lediniais sugrubusiais pirštais supančioja mane, neleidžia pajudėti, neleidžia įkvėpti, net žvilgsnis sustingo, tapo lyg negyvas...Jaučiuosi apribota, suvaržyta, atskirta..O siela šaukia – noriu būti su jumis, noriu kartu balsu juoktis, šokti, skristi! Bet jos niekas negirdi, riksmas užstringa gerklėje. Net pati nenoriu jos girdėti. Negaliu, nemoku, nesugebu, ne...Tūkstančiai NE menkinant save. Iš kur pas mane tai? Juk esu suaugusi moteris! Po velnių, kodėl negaliu susitvarkyti?  Vakar stovėjau vaistinėje eilėje. Už manęs stovėjo močiutė su kokių 5 metų mergaite. Žinoma, kai taip arti stovi, tiesiog norom nenorom girdi, ką šalia esantys žmonės kalba. Ir per tas kokias 10 minučių, kiek mes stovėjome šalia, man pradėjo darytis gaila tos mergaitės. Kodėl? Todėl, kad močiutė, sąmoningai net nesuvokdama, diegia programas ir nereikalingas nuostatas į mažo vaiko galvą, kurias jis paskui „sėkmingai“ naudos savo gyvenime, nepriklausomai nuo to, nori jis to ar ne.
 Pirmiausiai norėčiau pasvarstyti, kas yra nesėkmė? Tai yra kažkas, kas priešinga sėkmei, ar ne? Ne-sėkmė. Kai ištinka nesėkmė, mes esame linkę labai sielotis dėl to, kad kažkas nepavyko, pradedame kaltinti save ir kitus, aplinkybes, netgi patį gyvenimą. Mes tikėjome, kad mus ištiks sėkmė, tačiau gavome priešingą variantą. Manau, dar reiktų išskirti tą aspektą, kad kiek žmonių, tiek nuomonių, patirties, asmeninio suvokimo ir kas vienam yra sėkmė, kitam tai gali būti nesėkmė.
 Sukūriau receptą iš 18 punktų, ką pirmiausiai reiktų daryti, kai atrodo, kad aplinkui vien chaosas, kai nebekenti savęs, kai manai, kad gyvenimas klostosi ne taip, kaip norėtum, kai šlyja santykiai su mylimaisiais ir visai nebematai prasmės? Bet norint juos įvykdyti tikrai reikia pasistengti ;)
 Atsakyk sau į klausimą „Ar dažnai gyvenime susiduri su situacija, kuomet turėtum pasakyti NE, bet sakai TAIP“? Rašau toms, kurių gyvenimuose tokios situacijos dažnos.
Brangios moterys, aš žinau ir suprantu, kad mes esame labai atsakingos ir norime visiems būti geros. Labai dažnai savo gerovės kaina. Bet kai tai supranti, dažniausiai būna jau per vėlu – per vėlu atšaukti tai, ką pažadėjai (gi negražu, ką kiti pamanys), arba per vėlu jau kažką keisti, nes viskas padaryta. Jei pagalvojote, kad tai būdinga jums, paprastas patarimas – pradėkite galvoti apie save, atsisukite į save ir kiekvienoje panašioje situacijoje užduokite sau klausimą „Ar AŠ to noriu? Ar MAN to reikia? Ar AŠ būsiu laiminga padariusi tai?“  Kiek kartų po pokalbio apie kitur ar kitaip nei jūs gyvenančius žmones esate atsidusę ir pasakę „Gerai ten, kur mūsų nėra“? Aš taip pat sakydavau. Ir tik neseniai suvokiau, kad tai netiesa! Tam žmogui, kuris tuos žodžius pasakė, buvo labai blogai „savo kailyje“, jis jautėsi negerai būdamas tuo, kuo buvo, jis vis matė geresnes galimybes ten kažkur, „kur mūsų nėra“. Taigi, išeina taip, kad čia, kur esame mes, yra blogiau.
 Todėl mano šeimoje alkoholio nėra. Tikiu, kad esame pavyzdys savo vaikams, jie tiesiog kopijuoja mūsų kasdienybę ir dedasi į galveles tai, ką mato, girdi, jaučia. Sakoma "Neauklėkit vaikų, jie vis tiek bus panašūs į jus".
Užduokite sau tik vieną klausimą "Ar aš noriu, kad mano vaikai gyventų taip, kaip gyvenu aš?". Jei atsakymas neigiamas, verta susimąstyti. Raimonda  Iš karto atsiprašau už tokį tiesmuką paveiksliuką, bet tiesiog jis taip aiškiai išreiškia mano nuomonę apie televiziją, kad negaliu jo neparodyti :)
Mes televizijos atsisakėme neseniai, t.y., nebeturime kabelinės nuo to laiko, kai persikraustėme. Labai norėjau neturėti kabelinės, su vyru tarėmės, kaip tai atrodys, nes juk televizija buvo neatsiejamas šeimos narys nuo gimimo. Nelabai įsivaizdavau gyvenimo be jos. Be to, kažkada stebėjausi „Kaip žmonės gali atsisakyti televizoriaus?“. |
Archyvas
June 2019
Kategorijos
All
|
RSS Feed
