Nepasitikiu savimi...Nežinau, ar darau teisingai...Blaškausi, kaip pasirinkti? Man nemalonu būti su kitais žmonėmis, nežinau, ką jie galvoja apie mane, man nejauku būti su jais, man nejauku būti su savimi... Nepasitikėjimas lediniais sugrubusiais pirštais supančioja mane, neleidžia pajudėti, neleidžia įkvėpti, net žvilgsnis sustingo, tapo lyg negyvas...Jaučiuosi apribota, suvaržyta, atskirta... O siela šaukia – noriu būti su jumis, noriu kartu balsu juoktis, šokti, skristi! Bet jos niekas negirdi, riksmas užstringa gerklėje. Net pati nenoriu jos girdėti. Negaliu, nemoku, nesugebu, ne...Tūkstančiai NE menkinant save. Iš kur pas mane tai? Juk esu suaugusi moteris! Po velnių, kodėl negaliu susitvarkyti?
Sėdžiu užsidėjusi savo išeiginę smagumo kaukę. Ji labai graži, su plunksnomis, svarovskiais ir man pasukus veidą žėri taip, kad aplinkiniai tik aikčioja – kokia aš graži, tiesiog tobula! Ar jūs akli??? O gal išprotėję? O gal viskas kartu?
Dieve, kodėl kaltinu kitus? Kuo gi jie kalti, jei AŠ PATI APSIMETINĖJU? Jei aš pati savęs nesuprantu, jei pati save trypiu, kritikuoju, baudžiu, mintimis lyg botagais čaižau nuvargusią sielą.. Pavargau...Pavargau nuo to per didelio skaičiaus kaukių – vienokia su šeima, kitokia su draugais, dar kita darbe. Kiek gi galima? Bet kas bus, jei kaukę staiga nusimesiu? Kai liksiu nuoga pati prieš save? Be blizgučių, dirbtinio juoko, ryškaus makiažo? Ką pamatysiu? Ar išdrįsiu pažvelgti į save tokią, kokia esu? O įsižiūrėti į akis, pasikalbėti, išklausyti?
...bet kol kas sėdžiu su tuo kitu, ne savo, veidu, šypsausi, netariu nė žodžio...Stiklinėmis akimis stebiu savo mylimą žmogų, kuriuo... nepasitikiu. Jis gi taip pat su kauke! Galvoju, kaip po vienu stogu gali gyventi du žmonės, apsidėlioję kaukėmis, bijantys apsinuoginti vienas prieš kitą, įsileisti į vidų? Ko bijome? Gal...pasirodyti, kokie esame tušti ir neįdomūs netgi sau, kad iš tikrųjų po kauke slepiasi baikšti, nerami, nerandanti ramybės siela, trokštanti būti išklausyta ir nuraminta? Daug klaustukų, nei vieno atsakymo... RM