Susitikimai baigėsi, tačiau yra galimybė įsigyti jų video įrašus ir žiūrėti tuo metu, kai Jums patogu!
459 minutės (8 val.) įrašų visiems aktualiomis temomis tik už 39 eur!
Dalyvės laiškas pasibaigus vienam iš susitikimų:
"Labas, ačiū už paskaitą. Aš dar siūlyčiau temą „Mintys. Kaip susitvarkyti su negatyviomis mintimis” arba „Savęs vertinimas. Kaip pasitikėti savimi”. Tos negatyvios nuostatos tikrai labai trukdo ir sunku į jas nekreipti dėmesio. Stengiuosi save stebėt kiekvienoj situacijoj ir aplinkinius žmones, kaip jie elgiasi.Dabar jau daug geriau nei prieš mėnesį, bet vis tiek apima tokios mintys - ar reikia ką keist, ar sugebėsiu, ar pavyks, o kaip čia bus, ar nesigailėsiu? Nors vakar labai keistai jaučiausi, ne kad gera nuotaika, bet kaip gavusi antrą šansą gyvent. Ir norisi kažkaip mažiau klaidų daryti, teisingai įvertinti vieną ar kitą dalyką kas nutinka, kad nebesijaust nereikalingai. Norisi daryt dėl savęs, kad būčiau laimingesnė ir nejaust dėl to kaltės."
"Labas, ačiū už paskaitą. Aš dar siūlyčiau temą „Mintys. Kaip susitvarkyti su negatyviomis mintimis” arba „Savęs vertinimas. Kaip pasitikėti savimi”. Tos negatyvios nuostatos tikrai labai trukdo ir sunku į jas nekreipti dėmesio. Stengiuosi save stebėt kiekvienoj situacijoj ir aplinkinius žmones, kaip jie elgiasi.Dabar jau daug geriau nei prieš mėnesį, bet vis tiek apima tokios mintys - ar reikia ką keist, ar sugebėsiu, ar pavyks, o kaip čia bus, ar nesigailėsiu? Nors vakar labai keistai jaučiausi, ne kad gera nuotaika, bet kaip gavusi antrą šansą gyvent. Ir norisi kažkaip mažiau klaidų daryti, teisingai įvertinti vieną ar kitą dalyką kas nutinka, kad nebesijaust nereikalingai. Norisi daryt dėl savęs, kad būčiau laimingesnė ir nejaust dėl to kaltės."
Moteris, pažįstanti ir suprantanti save, jau gali suprasti ir kitą žmogų. Todėl toks jos suvokimas neišvengiamai pradeda rodyti puikius rezultatus – ji pamažu pradeda gerai jaustis savo kūne, pradeda pažinti savo emocijas, „susikalbėti“ su savimi, gerėja santykiai su vyru, vaikais, artimaisiais ir kolegomis. Ji pradeda leisti būti savimi tiek sau, tiek ir aplinkiniams, taip kasdien vis labiau atsipalaiduodama ir pradėdama mėgautis gyvenimu! Todėl jei ieškote atsakymo į klausimą - kaip harmoningai gyventi chaose, kaip atrasti ramybę, - šie susitikimai kaip tik jums :)
Susitikimų esmė – ką ir kaip jums reikia daryti, ko nebedaryti ir ką suvokti, kad pagaliau galėtumėt nuoširdžiai sau pasakyti
„Aš esu laiminga!” ir jokios gyvenimo aplinkybės to pakeisti nebegali :)
1. Susitikimas „EGO – kas tai?“ 31 min.
Susitikimų esmė – ką ir kaip jums reikia daryti, ko nebedaryti ir ką suvokti, kad pagaliau galėtumėt nuoširdžiai sau pasakyti
„Aš esu laiminga!” ir jokios gyvenimo aplinkybės to pakeisti nebegali :)
1. Susitikimas „EGO – kas tai?“ 31 min.
- kaip jis veikia, savybės
- kokia jo funkcija kiekvieno iš mūsų gyvenime
- kaip tvarkytis su savo Ego ir kaip reaguoti į aplinkinių žmonių Ego apraiškas
- kaip atskirti vaikų Ego ir kaip reaguoti
- Nerimo ir neramybės nebuvimas
- Mąstymas, galvojimas, planavimas – tai ramybės priešai
- Veikimas pagal įvykius (faktus), o ne pagal tų įvykių vertinimus
- Jutimas savęs dabartiniame momente
- Kontrolės paleidimas
- Įvykių ir kitų žmonių priėmimas, nevertinimas
- Priėmimas savęs, susidraugavimas su kūnu, suvokimas, kad šiame momente viskas gerai
- Nereaguoti į mintis, susijusias su ateitimi
- Pamatyti įtampą ir sustoti
- Kaip negatyvios nuostatos ir įsitikinimai veikia mūsų kasdienybę ir savijautą.
- Iš kur jos atsirado?
- Jūsų gyvenimas tiesiogiai priklauso nuo to, ką ir kaip galvojate.
- Savęs klausinėjimo metodas.
- Afirmacijos, teigiami įsitikinimai.
- „Netikėk tuo, kas akivaizdu“.
- Kaltė – visiškai nereikalingas išradimas.
- Kaltės jausmo sukėlimas – valdymas. Mus kaltina, kad paprasčiau galėtų valdyti.
- Mėgstame už savo nesėkmes kaltę suversti kitiems. Tie kiti – ant mūsų. Užburtas ratas.
- Mūsų veiksmai nulemti.
- Bažnyčios valdymas – „aš kaltas, kaltas, kaltas“ Nuodėmė taip pat kaltė?
- Jei jautiesi kaltas – bandyk ištaisyti situaciją. Jei situacija netaisoma – nusiramink.
- „Kas ant kito sakė, tas ant savęs pasisakė“.
- Kas yra įžeidinėjimas, įžeidimas? Kito žmogaus kažko nemalonaus pasakymas man.
- Kaip tas pasakymas keičia mane?
- Kas iš tikrųjų manyje įsižeidžia?
- Aš pati/pats noriu kentėti , todėl įsižeidžiu.
- Savęs vertinimas.
- Tas žmogus, kuris įžeidinėja, taip pat kenčia.
- Žmogus apie kitą žmogų pasakyti gali tik tai, ką pats savyje turi.
- Įžeidimas – vertinimas. Visi vertinimai yra klaidingi.
- Subtilūs įžeidinėjimai.
- Ką daryti?
- Minčių šaltinis
- Kaip pamatyti mintis?
- Ar tai, ką galvojate – tiesa?
- Ar reikia keisti mintis?
- Vyrai ir moterys – skirtingi.
- Kaip moteris gali įtakoti santykius į gerąją pusę. Konkretūs patarimai.
- Sąmoningumas ir egoizmas santykiuose.
- Vyras = vaikas.
- Ką daryti, norint pažinti kitą žmogų?
- Kaip gauti iš vyro daugiau.
- Kaip bendrauti su vyru, kad jis suprastų savo moterį ir jos norus? Patarimai.
- Vyras – jautrus žmogus.
- Klausimo kėlimas – kodėl mes esame kartu, kodėl esame reikalingi vienas kitam?
- Moteris duoda – vyras ima.
- Kaip vyro prašyti?
- Mainų principas.
- Kas nepatinka vyrams moteryse? Kaip nereikėtų elgtis?
- Kam reikalinga veikla? Padedame žmonėms ir uždirbame pinigus.
- Mes žinome, kas mums įdomu. Jei man neįdomu, aš nebūsiu patenkinta savo darbu.
- Metodas, kaip tikrai suprasti, kas man patinka.
- Pinigus uždirbti galime visur
- Kada iš veiklos galima užsidirbti?
- Iš prigimties žmogus yra tinginys.
- Aiškus suvokimas, kodėl dirbate tai, ką dirbate.
- Patarimai
- Problemų, nelaimingumo, kančios šaltinis.
- Ką reikia daryti, norint būti laimingu?
- „Svetimo skausmo nebūna“
- Tik laisvas nuo norų žmogus gali būti laimingas.
- Motiniškas instinktas.
- Kaip patikti pačiai sau?
- Ar reikia lavinti atmintį?
- Scenos baimė.
- Mes esame viẽnis.
- Kas yra mirtis?
- Kaip nuraminti protą?
- Egoistas – auka santykis.
- Kodėl kyla pyktis?
- Ar mes renkamės mintis?
- Pasitikėti ar nepasitikėti?
- Džiaugsmas nėra laimė.
- Laikas su savimi.
- Ar turime laisvę pasirinkti?
- Gyvenimas – žaidimas?
Nurodykite pradinę informaciją ir pereikite į mokėjimo puslapį
|
|
|
DALYVĖS KLAUSIMAS
Kažkaip įstrigo man mintis iš antro susitikimo- “Gyvenk, nesitikėdama rezultato…” Oi, kaip man sunku tokioje būsenoje gyventi! Netgi kyla klausimas, ar taip įmanoma gyventi, jeigu ne vien tik po medžiu sėdi su savimi? Labai patiko man diskusija iš pirmojo susitikimo apie darbo paieškas, nes daug praeita ir išgyventa pačios šioje srityje. Ir nors pilnai sutinku, kad darbo negavimas dažniausia būna netgi į gera, ne tavo ir tiek, bet juk kreipdamasi darbo tikiesi rezultato- visada kažkiek tikiesi, kad jį gausi, ypač, jeigu jo labai nori ir jauti, kad esi tam darbui kvalifikuota. Kitaip juk tikriausiai ir nesikreiptum. Ir dėlto tikėjimosi nori nenori užpuola nusivylimas ir vidinis konfliktas. Pvz., ypač, jeigu jauti, kad esi tinkama pozicijai, nes panašios patirties jau esi turėjusi, darbo pobūdis patinka ir pan., o va samdantis ima ir sako tau, kad ne - netinkama- užklijuoja kažkokią etiketę. Ir gaunasi toks kaip paradoksas - lyg ir kitų nuomonė neturėtų būti svarbi ir jų klijuojamos etiketes, bet iš kitos puses, tu nuo tos kitos nuomones esi priklausoma… Na, nusiraminimui gali sau galvoti, kad taip ir turėjo būti, juk šiaip jau nieko man netrūksta. Bet po to seka pasimetimas - iš širdies norėjau toje srityje dirbti, atmetė mane, sako netinkama (o aš manau, kad tinkama :) - tai ką man dabar daryti?
Tas pats man buvo ir su truputi bandoma pradėti sava veikla. Nori - nenori tikiesi, kad rezultatas bus sėkmingas. Netgi pozityvias afirmacijas tam sakai. Ir veikla širdžiai artima ir kažkiek rinka tyrinėta ir prieita nuomone, kad yra šansas sėkmei, realybėje gaunasi visiškas šnipštas- vėlgi nusivylimas… Galima vėl sau teigti, kad taip ir turėjo būti, nors kartu kyla klausimas - nu bet kodėl? Ir nors visai nesigaili, kad pabandei, nes procesas viso to malonus buvo (iš širdies buvo daryta), nusivylimas ir pasimetimas- (tai ką man dabar daryti) lieka. Ir tuo pačiu abejones- tai kas tas klausimas širdies? Ar aš tikrai jos moku klausyti? Ir po to neryžtas vėl ką nors bandyti… Tad gal mano klausimas toks iš viso šito- Ką daryti pasimetime? Kaip susitvarkyti su konfliktu, kai kito nuomone apie tave, kuri yra svarbi tau pačiai, neatitinka tavosios?
ATSAKYMAS
Sveika. Pilnai suprantu tavo sumišimą ir abejones, nes „normaliai“ gyvenančiam žmogui tokios žinios yra keistos ir jam atrodo, kad sunkiai įgyvendinamos. Bandysiu atsakyti :)
Klausi, ar įmanoma gyventi mūsų sociume nesitikint rezultato ir nesėdint po medžiu. Atsakau – taip, įmanoma, ir mano pačios asmeninis pavyzdys yra to įrodymas – aš turiu ne tik šią veiklą, turiu ir daugiau, auginu 2 mokyklinius vaikus, gyvenu su vyru, turiu šunį, gyvenu tarp žmonių nuolat, nesu atsiskyrusi. Bet jokio rezultato aš nelaukiu :) Nes aš žinau, matau ir jaučiu, kad nuo manęs kaip nuo asmenybės, niekas aplinkiniame gyvenime nepriklauso. Visata manęs neklausia, ar aš noriu įvažiuot į duobę ir prakirsti mašinos radiatorių (kurią dabar vyras tvarko) arba ar noriu, kad mano vaikas susirgtų ir man tektų jį slaugyti arba kad dukrai būtų PMS ir ji būtų irzli, nesukalbama ir tai veiktų visos šeimos nuotaiką? Čia tokios smulkmenėlės, bet ar manęs bent jau dėl to kažkas atsiklausia??? Ne. Todėl norime mes to, ar nenorime, esame priversti susitaikyti su tuo, kas yra - su tuo, kas vyksta šiuo momentu. Taip, galime verkti, pykti, gręžioti rankas, bet ar nuo to kažkas pasikeis? Todėl aš renkuosi paprastesnį variantą – gyventi su tuo, ką duoda gyvenimas, žaisti pagal jo taisykles, o ne įvedinėti savo.
Toliau – visi mūsų įsitikinimai apie save, mąstymas, vertinimas savęs bei kitų yra klaidingas. Ir taip – dėl to viskas yra paradoksas. Pvz., aš tvirtai žinojau, kad esu tinkama tai pozicijai, o gavosi taip, kad įmonės valdžia taip nemano. Tai kaip yra iš tikrųjų? Tai kuris čia klysta? :))) Iš tikrųjų nei viena pusė neklysta – tiesiog vyksta tai, kas turi vykti. Ir vėlgi tas, kuris manė, kad tinkamas šiai pozicijai, nieko negali padaryti – nes jo nepriėmė. Ir tiek. Nematau čia jokios tragedijos. "Tai ką man dabar daryti?" - eini į kitą įmonę, vėl bandai. Ne tie laikai, kad nebūtų darbo ir reiktų badauti. Net pats paprasčiausias darbas yra darbas, už kurį siūlomi pinigai.
Dar iš tokio kampo reiktų pažiūrėti – žmogus eina darbintis ne dėl to, kad padėtų įmonei dar daugiau uždirbti, o dėl to, kad uždirbtų pats (atmetant realizacijas ir pan, nes valgyti, mokesčius mokėti reikia visiems). Įmonė gi samdo darbuotoją tam, kad jis uždirbtų įmonei. Ir jei valdžia nusprendė, kad tam reikalui labiau tinka kitas žmogus, tai viskas ok, juk jie ir renkasi, ar ne taip? Samdomas darbuotojas save siūlo, o darbdavys renkasi. Ir jei yra viena vieta, į ją paklius tik vienas, o ne 10 :) Logiška, kad kitiems 9 bus atsakyta. Tai kodėl reikia save nuvertinti, jei tau pasakė „ne“? Galvojimas, kad esi geriausias ir tinkamiausias vėl pakiša koją – tai yra netiesa. Mąstymas yra netiesa ir jis retai kada persipina su veiksmais. Iš čia kyla kančia – aš mąsčiau vienaip, o įvyko visai kitaip. AŠ TAIP NENORIU! Ir turime mažą mergaitę, kuri, negavusi saldainio, trypia ir rėkia :) Priimkite „ne“ kaip faktą, kuris niekaip neatspindi jūsų. Tai tik faktas, kad nepriėmė. Daugiau nieko.
Taip, teisingai, kažką pradėdami mes visada tikimės geriausio. Bet tikrai ne visada pavyksta. Ir tai vėlgi – tik faktas. Nepasisekė – galima daryti bet ką kita, juk pasaulis beribis žiūrint iš mažo žmogiuko pozicijos. O ir tam žmogiukui – tam, kad būtų laimingas, reikia labai nedaug, žiūrint iš praktiškos pusės. Tereikia ramaus proto, kažkokių pajamų, stogo virš galvos, ko dar? Mano požiūriu, - daugiau nereikia nieko. O jei turi daugiau – puiku, naudokis. Vis tiek absoliučiai nieko, ką gali paliesti, pamatyti, neišsineši. Tai laikinos priemonės mūsų laikiname buvime čia.
Tavo pagrindinis klausimas „Ką daryti pasimetime? Kaip susitvarkyti su konfliktu, kai kito nuomonė apie tave, kuri yra svarbi tau pačiai, neatitinka tavosios?“. Pasimetimas – yra vėlgi tavo mąstymo neatitikimas su realybe. Suderink mąstymą ir realybę, stenkis apie situaciją ne galvoti, o BŪTI joje, jausti tai, kas vyksta aplink, bet nesistenk jos kažkaip vertinti, neuždėk etiketės ant visos situacijos, ant žmonių joje ir tuo pačiu ant savęs. Jausk, būk tame ir neleisk plepiui prišnekėti tau baimių – gyvenimas pats tavimi rūpinasi, taip visada buvo ir taip visada bus :) Pasitikėk juo, jis geriau žino, kur tave vesti ;) Jausk save pačiose paprasčiausiose kasdieninėse situacijose ir tu perkelsi šią ramybę ir į sudėtingesnes situacijas, kaip pvz, darbo paieškos ar savo veiklos pradėjimas. Į viską galėsi reaguoti ramiai. Paleisk savo svarbumą, savo minčių svarbumą, įsitikinimų svarbumą. Ir tokiu būdu nusimesi dalį sunkios naštos.
Raimonda
Kažkaip įstrigo man mintis iš antro susitikimo- “Gyvenk, nesitikėdama rezultato…” Oi, kaip man sunku tokioje būsenoje gyventi! Netgi kyla klausimas, ar taip įmanoma gyventi, jeigu ne vien tik po medžiu sėdi su savimi? Labai patiko man diskusija iš pirmojo susitikimo apie darbo paieškas, nes daug praeita ir išgyventa pačios šioje srityje. Ir nors pilnai sutinku, kad darbo negavimas dažniausia būna netgi į gera, ne tavo ir tiek, bet juk kreipdamasi darbo tikiesi rezultato- visada kažkiek tikiesi, kad jį gausi, ypač, jeigu jo labai nori ir jauti, kad esi tam darbui kvalifikuota. Kitaip juk tikriausiai ir nesikreiptum. Ir dėlto tikėjimosi nori nenori užpuola nusivylimas ir vidinis konfliktas. Pvz., ypač, jeigu jauti, kad esi tinkama pozicijai, nes panašios patirties jau esi turėjusi, darbo pobūdis patinka ir pan., o va samdantis ima ir sako tau, kad ne - netinkama- užklijuoja kažkokią etiketę. Ir gaunasi toks kaip paradoksas - lyg ir kitų nuomonė neturėtų būti svarbi ir jų klijuojamos etiketes, bet iš kitos puses, tu nuo tos kitos nuomones esi priklausoma… Na, nusiraminimui gali sau galvoti, kad taip ir turėjo būti, juk šiaip jau nieko man netrūksta. Bet po to seka pasimetimas - iš širdies norėjau toje srityje dirbti, atmetė mane, sako netinkama (o aš manau, kad tinkama :) - tai ką man dabar daryti?
Tas pats man buvo ir su truputi bandoma pradėti sava veikla. Nori - nenori tikiesi, kad rezultatas bus sėkmingas. Netgi pozityvias afirmacijas tam sakai. Ir veikla širdžiai artima ir kažkiek rinka tyrinėta ir prieita nuomone, kad yra šansas sėkmei, realybėje gaunasi visiškas šnipštas- vėlgi nusivylimas… Galima vėl sau teigti, kad taip ir turėjo būti, nors kartu kyla klausimas - nu bet kodėl? Ir nors visai nesigaili, kad pabandei, nes procesas viso to malonus buvo (iš širdies buvo daryta), nusivylimas ir pasimetimas- (tai ką man dabar daryti) lieka. Ir tuo pačiu abejones- tai kas tas klausimas širdies? Ar aš tikrai jos moku klausyti? Ir po to neryžtas vėl ką nors bandyti… Tad gal mano klausimas toks iš viso šito- Ką daryti pasimetime? Kaip susitvarkyti su konfliktu, kai kito nuomone apie tave, kuri yra svarbi tau pačiai, neatitinka tavosios?
ATSAKYMAS
Sveika. Pilnai suprantu tavo sumišimą ir abejones, nes „normaliai“ gyvenančiam žmogui tokios žinios yra keistos ir jam atrodo, kad sunkiai įgyvendinamos. Bandysiu atsakyti :)
Klausi, ar įmanoma gyventi mūsų sociume nesitikint rezultato ir nesėdint po medžiu. Atsakau – taip, įmanoma, ir mano pačios asmeninis pavyzdys yra to įrodymas – aš turiu ne tik šią veiklą, turiu ir daugiau, auginu 2 mokyklinius vaikus, gyvenu su vyru, turiu šunį, gyvenu tarp žmonių nuolat, nesu atsiskyrusi. Bet jokio rezultato aš nelaukiu :) Nes aš žinau, matau ir jaučiu, kad nuo manęs kaip nuo asmenybės, niekas aplinkiniame gyvenime nepriklauso. Visata manęs neklausia, ar aš noriu įvažiuot į duobę ir prakirsti mašinos radiatorių (kurią dabar vyras tvarko) arba ar noriu, kad mano vaikas susirgtų ir man tektų jį slaugyti arba kad dukrai būtų PMS ir ji būtų irzli, nesukalbama ir tai veiktų visos šeimos nuotaiką? Čia tokios smulkmenėlės, bet ar manęs bent jau dėl to kažkas atsiklausia??? Ne. Todėl norime mes to, ar nenorime, esame priversti susitaikyti su tuo, kas yra - su tuo, kas vyksta šiuo momentu. Taip, galime verkti, pykti, gręžioti rankas, bet ar nuo to kažkas pasikeis? Todėl aš renkuosi paprastesnį variantą – gyventi su tuo, ką duoda gyvenimas, žaisti pagal jo taisykles, o ne įvedinėti savo.
Toliau – visi mūsų įsitikinimai apie save, mąstymas, vertinimas savęs bei kitų yra klaidingas. Ir taip – dėl to viskas yra paradoksas. Pvz., aš tvirtai žinojau, kad esu tinkama tai pozicijai, o gavosi taip, kad įmonės valdžia taip nemano. Tai kaip yra iš tikrųjų? Tai kuris čia klysta? :))) Iš tikrųjų nei viena pusė neklysta – tiesiog vyksta tai, kas turi vykti. Ir vėlgi tas, kuris manė, kad tinkamas šiai pozicijai, nieko negali padaryti – nes jo nepriėmė. Ir tiek. Nematau čia jokios tragedijos. "Tai ką man dabar daryti?" - eini į kitą įmonę, vėl bandai. Ne tie laikai, kad nebūtų darbo ir reiktų badauti. Net pats paprasčiausias darbas yra darbas, už kurį siūlomi pinigai.
Dar iš tokio kampo reiktų pažiūrėti – žmogus eina darbintis ne dėl to, kad padėtų įmonei dar daugiau uždirbti, o dėl to, kad uždirbtų pats (atmetant realizacijas ir pan, nes valgyti, mokesčius mokėti reikia visiems). Įmonė gi samdo darbuotoją tam, kad jis uždirbtų įmonei. Ir jei valdžia nusprendė, kad tam reikalui labiau tinka kitas žmogus, tai viskas ok, juk jie ir renkasi, ar ne taip? Samdomas darbuotojas save siūlo, o darbdavys renkasi. Ir jei yra viena vieta, į ją paklius tik vienas, o ne 10 :) Logiška, kad kitiems 9 bus atsakyta. Tai kodėl reikia save nuvertinti, jei tau pasakė „ne“? Galvojimas, kad esi geriausias ir tinkamiausias vėl pakiša koją – tai yra netiesa. Mąstymas yra netiesa ir jis retai kada persipina su veiksmais. Iš čia kyla kančia – aš mąsčiau vienaip, o įvyko visai kitaip. AŠ TAIP NENORIU! Ir turime mažą mergaitę, kuri, negavusi saldainio, trypia ir rėkia :) Priimkite „ne“ kaip faktą, kuris niekaip neatspindi jūsų. Tai tik faktas, kad nepriėmė. Daugiau nieko.
Taip, teisingai, kažką pradėdami mes visada tikimės geriausio. Bet tikrai ne visada pavyksta. Ir tai vėlgi – tik faktas. Nepasisekė – galima daryti bet ką kita, juk pasaulis beribis žiūrint iš mažo žmogiuko pozicijos. O ir tam žmogiukui – tam, kad būtų laimingas, reikia labai nedaug, žiūrint iš praktiškos pusės. Tereikia ramaus proto, kažkokių pajamų, stogo virš galvos, ko dar? Mano požiūriu, - daugiau nereikia nieko. O jei turi daugiau – puiku, naudokis. Vis tiek absoliučiai nieko, ką gali paliesti, pamatyti, neišsineši. Tai laikinos priemonės mūsų laikiname buvime čia.
Tavo pagrindinis klausimas „Ką daryti pasimetime? Kaip susitvarkyti su konfliktu, kai kito nuomonė apie tave, kuri yra svarbi tau pačiai, neatitinka tavosios?“. Pasimetimas – yra vėlgi tavo mąstymo neatitikimas su realybe. Suderink mąstymą ir realybę, stenkis apie situaciją ne galvoti, o BŪTI joje, jausti tai, kas vyksta aplink, bet nesistenk jos kažkaip vertinti, neuždėk etiketės ant visos situacijos, ant žmonių joje ir tuo pačiu ant savęs. Jausk, būk tame ir neleisk plepiui prišnekėti tau baimių – gyvenimas pats tavimi rūpinasi, taip visada buvo ir taip visada bus :) Pasitikėk juo, jis geriau žino, kur tave vesti ;) Jausk save pačiose paprasčiausiose kasdieninėse situacijose ir tu perkelsi šią ramybę ir į sudėtingesnes situacijas, kaip pvz, darbo paieškos ar savo veiklos pradėjimas. Į viską galėsi reaguoti ramiai. Paleisk savo svarbumą, savo minčių svarbumą, įsitikinimų svarbumą. Ir tokiu būdu nusimesi dalį sunkios naštos.
Raimonda
|
|
|
|
|
