TV įtaka. Ar tikrai nekenksminga?
Iš karto atsiprašau už tokį tiesmuką paveiksliuką, bet tiesiog jis taip aiškiai išreiškia mano nuomonę apie televiziją, kad noriu jį įdėti :)
Mes televizijos atsisakėme neseniai, t.y., nebeturime kabelinės nuo to laiko, kai persikraustėme. Labai norėjau neturėti kabelinės, su vyru tarėmės, kaip tai atrodys, nes juk televizija buvo neatsiejamas šeimos narys nuo gimimo. Nelabai įsivaizdavau gyvenimo be jos. Be to, kažkada stebėjausi „Kaip žmonės gali atsisakyti televizoriaus?“. Tačiau jau kuris laikas sąmoningai jo nejungdavau, taigi, jau buvau pajutusi teigiamą to poveikį (nežiūriu gal jau vienerius metus). Pergyvenau dėl vaikų – kaip dabar gyvensime be filmukų? Vyras nuramino – kažką sugalvosim, yra kompiuteriai, yuotub‘as, rasime išeitį. Taigi, kabelinės naujame būste nesivedėme, bet viską susijungiame internetu ir patys renkamės ką ir kada žiūrėti pagal norus ir galimybes. Būtent šioje vietoje matau milžinišką privalumą – nebeturime taikytis prie laiko, kada ir svarbiausia - ką žiūrėti, tiesiog teturime susitarti tarpusavyje. Žiūrime ne tada, kai rodo, o tada, kai norime. Ir dar – nematome reklamų, - šitie spiegiantys intarpai (beje, visuomet gerokai pagarsinti) taip apsunkindavo žiūrėjimą, o vaikus iš viso užhipnotizuodavo (iš šito fakto juokdavomės, bet dabar man tokia įtaka nebejuokinga). Mano žinutės esmė – tai, ką mums rodo per TV, tai nėra gyvenimas, tai gyvenimo iliuzija, tai yra tai, ką mums perša, ką nori parduoti, kuo nori mus įtikinti. Beje, šitai daro visa žiniasklaida. Taip mes formuojami, gąsdinami, taip iš mūsų tašomi robotukai, savarankiškai nemąstantys, kuriems pasako, ką kur kada pirkti, kaip rengtis, galų gale – ką ir kaip galvoti. Ar kada susimąstėte, kad kai žiūrite kažkokį meksikietišką serialą, jūs nugrimztate į kažkokį saldų sapną (gal ir gerai – meditacija savotiška), į kitokią tikrovę, nejučia atsiduriate ten, pergyvenate kartu su herojais jų sėkmes ir nesėkmes ir t.t. Tas pats vyksta kai žiūrite „24 valandas“, bet jau ten emocijos priešingos, nes nei vienos – teigiamos! Žmonės mušasi tarpusavyje, keikiasi, rodoma nepagarba vienas kitam, alkoholio upės, giminės pešasi...Ką géra gali gauti sau žiūrint tokią laidą? Kokiomis emocijomis paskui bendraujame su namiškiais? Žinoma, tų laidų yra įvairiausių, bet aš asmeniškai nei vienos nebežiūriu ir nesijaučiu atsilikusi :) Man visiškai nereikia žinoti, ką veikia Mia, kokį maudymuką pademonstravo Olialia ar kas kur susituokė. Tuo labiau, jei kokiam kaime susimušė Ona su Petru, ar Stasys su Jurgiu nepasidalina turto. Tai manęs asmeniškai visiškai neliečia, kam man tai žinoti?? Sakysite, o kaip gi žinios? Gi žinias privalu žiūrėti kasdien, kitaip tu nežinosi, kas vyksta pasaulyje! Atsakysiu – ir tai manęs visai neliečia. Viską, ką man reikia žinoti, aš žinau, o ką būtinai reiks sužinoti – aš sužinosiu. Vienaip ar kitaip. Visata visada žino daugybę būdų kaip pateikti žinias, kurios iš tikro mums reikalingos. Argi man svarbu, kad kažkur nukrito lėktuvas, ar man svarbu, kad kažkur vyksta audros, net nesvarbu, kad kažkur vyksta karas, ar kad žinomas žmogus padarė nusikaltimą, ar kokį naują įstatymą priėmė Seimas. Kas atsitiks mano gyvenime, jei šito nežinosiu? O jei privalau kažką žinoti (pvz, darbo, sociumo reikalams), aš informaciją susirasiu. Jei man jos nereikia, kam turėti galvoje tai, ko nenaudosiu ir kas mane veikia tik neigiamai. Ar pastebėjote, kad vakaro žiniose, tebūna vienas pozityvus pranešimas? Ką tai galėtų reikšti? Be to, labai liūdinantis dalykas yra tai, kad kai tu prieš mirgantį ekraną stebi kitų gyvenimus, analizuoji, kritikuoji juos, pergyveni dėl jų, tavo pačios gyvenimas vyksta taip pat, tik tu jame nedalyvauji. Sakyčiau, gauni priešingą variantą – gali pradėti lyginti, pradėti save smerkti, kodėl neturi tokios figūros, kodėl neturi tokio namo, kodėl jai sekasi, nors ji tokia kvaiša, o aš protinga, bet neturiu tiek daug... Beje, kai kas klaidingai mąsto, kad TV žiūrėjimas leidžia pailsėti. Tikrai tai netiesa, juk akivaizdu, - smegenys apkraunamos lavina informacijos, kurios joms nereikia, kurią jos turės perdirbinėti, analizuoti, dėlioti. Ar galime tai pavadinti poilsiu? Ar tikrai po kelių valandų TV spoksojimo atsistojame žvalūs, linksmi, pasiruošę nuversti kalnus? :) Ar gali pagalvoti, kad be TV tu pradedi pati reguliuoti savo laiką? Juk daugelis šaukiame, kad neturime laiko! Betgi pažiūrėkime, kam mes jį skiriame, ką veikiame vakarais po darbų? Kiek laiko spoksome į tą pasakas rodantį daiktą? Ką galėtum nuveikti per tas kelias, gal netgi keletą valandų? Gal pažaisti su vaiku, gal neskubant ir kalbantis su šeima pavakarieniauti, pakalbėti su sutuoktiniu apie praėjusią dieną, išeiti pasivaikščioti? Kiek daug mes galime leisti sau ir savo šeimai, jei sąmoningai pasirenkame tai, kas man ir jiems geriausia šiuo momentu. Kiek man ir jiems naudos duoda toks kasdieninis bendravimas be TV ir jo triukšmo? Mano patarimas – po truputį trumpinti laiką, praleidžiamą prie šviesiojo ekrano ir netrukus pajusite, kaip jūsų gyvenimas realiai pašviesės :) Žinoma, gali atsitikti ir taip, kad pradėję bendrauti su artimaisiais pamatysite, kad neturite ką jiems pasakyti arba išlįs įsisenėjusios problemos. Bet tai ir gerai - pats laikas spręsti jas dabar, nes tai ir yra jūsų realus pasaulis. P.S. Tikiu, kad daugeliui labai smagu žiūrėti TV, tikrai nekritikuoju nei vieno, nes žmogus laisvas pasirinkti. Šiuo straipsniu nieko nesiekiu „užkabinti“, tiesiog gal kažkam tokia patirtis bus naudinga. #televizija #zinios #informacija #reklama #samoningumas #televizorius #visata Su šypsena, Raimonda |
|
