Prieš save matau tuščią lapą.. Tai pirmasis bandymas rašyti. Ilgai prie to ėjau ir net šiandien ryte, atsikėlusi penktą valandą, dar visą valandą naršiau kitur, ko gero, tempdama laiką. Bet laukti jau nebegaliu, turiu atsisukti į save, turiu daryti tai, ką noriu, ką veikiant mano širdis dainuotų:) Juk dėl to keičiau savo socialinį gyvenimą, kuomet supratau, kad savo laiką, tai, ką turiu brangiausia, tiesiog švaistau. Švaistau savo energiją vardan ko? Dėl atlyginimo? Dėl to, kad mane kažkas netyčia pamatytų, įvertintų, pagirtų? Negi man reikia tų mátų, kad jausčiausi gerai? Negi man tikrai reikia kažkieno paplekšnojimo per petį „Šaunuolė!“ ir tik tada jausiuosi puikiai, jausiuos verta?

Gera diena toms, kurios užėjote į mano puslapį. Čia dalinsiuosi savo mintimis ir patirtimi, todėl prisistatysiu, noriu, kad labiau įsivaizduotumėt žmogų, kurio mintis skaitysite ir jei jos bus priimtinos, jomis seksite.
Esu Raimonda Martinaitienė, man 35 metai. Kai man buvo koks penkiolika, ant kremo etiketės perskaičiau „Nuo 25-erių moteriai derėtų pradėti rūpintis veido ir kaklo oda“. „Ai, - pamaniau tada sau, - man tai rūpės tik po 10 metų!“. Tada tai atrodė begalybė :) Praėjo jau ir 20 metų, o aš net nepajutau. Nepajutau, kaip baigiau mokslus, kaip ištekėjau už bendraamžio Tomo, kaip praktiškai vienas po kito gimė du vaikučiai Meda ir Rokas. Ir štai dabar esu 35 metų moteris. „Moteris!“ Man kartais net keista save taip vadinti, nes jaučiuosi tikrai jauna. Bet... kaip besuksi, jau nebe panelė. Iš kitos pusės – grįžti į jaunystę tikrai nenorėčiau, nes tik dabar „prabudau“. O kai prabundi iš ilgo miego, jau norisi gyventi ir kvėpuoti pilna krūtine, džiaugtis gyvenimu, įvykiais, tyrinėti, atrasti, jausti, galų gale – suprasti esmę ir prasmę :) Ir visai nesvarbu, kad jau pasirodė pirmos juoko raukšlelės aplink akis, koks gi skirtumas, kaip atrodo mano kūnas, kai aš ką tik susipažinau su pačia savimi? Ne ta, kurią kiekvieną dieną matau veidrodyje, ne ta, kurios išvaizdą mato kiti, o ta, kuri iš tikrųjų ir esu AŠ :)