Vyrų neištikimybė. Straipsnis Moterims.

 Šiuolaikinėje visuomenėje išdavystės dažnas reiškinys. Kažkas tai slepia, kažkas apsimeta, kad to nėra, kitas ne tik pasimėgauja kitos skoniu, bet net ir meta savo žmoną su vaikais ir išlekia paskui savo „gyvenimo meilę“ ir pan. Vienaip ar kitaip, neištikimybė rodo tai, kad sutuoktinių gyvenime yra problemų. Bet jos nesprendžiamos, nesikalbama, abiejų ego tokie stiprūs, kad lengviau yra tiesiog lygioje vietoje pakonfliktuoti, aprėkti vienam kitą, apkaltinti ir apsisukus daryti savo. O ilgainiui tiesiog išsiskirti.
Mano mintys nesutaps su plačiąja nuomone, kad tas, kuris „nuėjo į kairę“, yra kalčiausias, todėl jei bus sunku priimti tai, ką skaitote, paskaitykite dar kartą ir pabandykite įsileisti mintį, kad galbūt taip yra. Tačiau neteigiu, kad aš esu teisi :) Tiesiog taip aš matau.
Tai skaudi tema. Skaudi todėl, kad kažkodėl partneriui nusukus į „kairę“, jaučiamės išduotos, pažemintos, nuskriaustos ir pan. Bet ar tikrai? Ar tikrai partneris, įsliuogęs į kitos lovą, realiai mums kažką padarė? Taip, aš suprantu, yra visokios priesaikos „iki grabo lentos“, „būsiu ištikimas“, „būsiu tik tavo“, kas prisiekia bažnyčioje, kas prisiekia santuokų rūmuose. Visai nesvarbu, kur būtų prisiekta, esmė ta pati – kiek procentų sutuoktinių to laikosi? Sutikite, labai mažas. Turbūt koks 1... Reiškia, likusieji (beveik visi) vienaip ar kitaip partnerį „išduoda“. Kodėl jaučiamės taip, lyg tai jis mums asmeniškai kažką padarė?

1. Todėl, kad manome, kad sutuoktinis, kai tik užmovėme jam žiedą, iš karto patapo mūsų nuosavybe ir jis privalo būti ištikimas. Įsijungia grynas egoizmas „Jis yra MANO ir su kita jis būti negali!“.
2. Todėl, kad kartu su santuoka (o gal ir anksčiau) mūsų galvoje suvešėjo idealus gyvenimo kartu paveikslas, kuriame neištikimybei vietos jokiu būdu nėra.
3. Todėl, kad buvome pasipūtusios ir tokios geros nuomonės apie save "Kur jis ras geresnę, gražesnę, fainesnę??". Ogi pasirodo, kad tavo vyras gali patikti ir kitai moteriai! Kaip čia taip?
4. Todėl, kad kyla baimė, kad partneriui išėjus, prarasime dalį materialinės gerovės, o tai taip pat lygtai labai nesąžininga (nes juk planai buvo kitokie!).

Bet ar suprantate, kad  visa tai buvo tik fantazijos ir didžiulė iliuzija? Jos įdiegiamos jau vaikystėje per pasakas, romantinius filmus, kuriuos, jei pastebėjote, dažniausiai rodo iki tos vietos, kai „jie susituokė ir ilgai bei laimingai gyveno“. Toliau jų gyvenimai nerodomi ir aplamai, asmeniškai aš nepamenu filmo, kuriame būtų rodomas normalus normalios šeimos gyvenimas. Na, nebent „Elas Bandis“ :) Bet ten vaikai jau suaugę, o dažniausiai konfliktai poroje kyla gimus vaikams, kol jie dar maži, nes sutuoktiniai aiškiai nepasidalija užgriuvusiomis pareigomis ir atsakomybe. Be to, daugelis esame išsaugę su "meilės trūkumo" sindromu ir tiesiog patys nemokame mylėti, o iš kito visomis jėgomis to reikalaujame.

Beje, jei taip pabandytume atsimerkti, aiškiai pamatytume, kad joks žmogus šioje žemelėje mums nepriklauso. Netgi jūsų vaikai. O vyras ypač. Ir reikalauti iš jų meilės tas pats kaip iš elgetos prašyti pinigų.
Taigi, jei jūsų šeimoje pakvipo vadinamąja neištikimybe, reiktų pirmiausiai ne užsipulti vyrą ir jo šviežiąją mylimąją, o atsisukti į save. Kodėl taip sakau? Todėl, kad esu girdėjusi ne vieną moterį, kuri po tokio fakto sužinojimo, tiesiog negali tverti savo kailyje iš ...pykčio. Taip, aš suprantu, kad užvaldę jausmai yra tikrai stiprūs – kaip jis taip galėjo? Jam tik viena rūpi! Tai labai nesąžininga! Jis toks anoks trečioks, o jau jinai – pypt pypt...Namas nebaigtas, paskola „pakabinta“ ant manęs, vaikai maži, o dar ir meilužė nėščia... Ne gyvenimas, o tiesiog košmaras! Ir atrodo, kad išeities nėra...

Štai šioje vietoje, mano brangiosios, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų – jūs turite labai didelį šansą „nubusti“. Sakoma, „Moteris po neištikimybės arba prabunda arba tampa pikta“. Taigi, pasirodo, kad iš šio nemalonaus fakto dargi galima išspausti naudą ir labai netgi didelę :) Tokią, kuri visam laikui pakeis jūsų gyvenimo, laimės, partnerystės principus. Ir nuo to laiko pradėsite gyventi visiškai kitaip. Bet reikia neleisti gyvenimo užvaldyti pykčiui, nes yra didelė tikimybė dabar jau "ištekėti" už jo ir likti amžinai nepatenkinta "boba". Todėl siūlau net nepradėti. Ok, papykite, paverkite, pagailėkite savęs, paburnokite ant vyro, bet labai trumpai. Nereiktų to ištęsti į metų metus psichologinį savęs žudymą, nes pagalvokite – KOKIU TIKSLU taip elgiatės? Nes jei pyksiu, verksiu, isterikuosiu – jis sugrįš? Įvykęs faktas pasikeis? Mes staiga tapsime laimingi? Aš tapsiu rami? Manęs pagailės?

Ne. Niekas nepasikeis. Todėl būtų gerai, kad ši įsiskaudinusi moteris pagaliau suprastų, kad:

• laimei antra pusė nėra reikalinga. Laimę pirmiausiai atrasti reikia savyje ir su savimi.
• vyras jai nepriklauso ir niekada nepriklausė (ir tai puikiausiai įrodė).
• kad tai įvyko, niekas nėra kaltas.
• šeimoje trūko ne abipusės meilės, o meilės sau (tiek vyrui, tiek moteriai).
• gyvenimo (ir kitų žmonių tuo pačiu) kontroliuoti mes negalime. Tai neįmanoma.
• skyrybos (jei jos įvyks) nėra tragedija.
• laimingus (sveikus) santykius kuria laimingi (psichologiškai sveiki) žmonės.
• jei sunku susitvarkyti pačiai, kreipkitės į psichologę moterį. Pokalbiai jums padės greičiau atsistoti ant kojų ir atstatyti sumažėjusią savivertę.

Tai suvokimai pradžiai. Toliau, jei JI  pati SAU leis, gyvenimas atsivers neįtikėtinomis spalvomis, kurių ji anksčiau nematė. Ji gali pamilti pati save ir tapti tiesiog laiminga! Ir tik tada ji sugebės sukurti ir laimingus santykius.

Kas vyksta po fakto išaiškėjimo? Vyras arba nori išeiti pas naują mylimąją arba labai gailisi ir nori sugrįžti į šeimą.
Jei jis apsisprendžia išeiti, siūlau:

• paleiskite ir palinkėkite jam sėkmės (nes jam jos prireiks :)); Paleisti gali tik mylinti širdis. Jei negalite paleisti, būkite sąžininga sau – jūs to vyro nemylite, tiesiog juo naudojatės arba jis jums atstojo tėvą ir dabar jaučiatės kaip išduotas vaikas, jums tiesiog baisu. Tokiu atveju dar reikės ir suaugti. Gal ir sunku patikėti – bet jei mylite, jūs džiaugsitės, kad tas žmogus dabar yra laimingas. Jei nesugebate pasidžiaugti, tai reiškia, kad dar psichologiškai nesubrendote ir deja, pati savęs nemylite taip pat.
• jei turite bendrų vaikų, pasistenkite išlaikyti draugiškus santykius, taip visiems bus daug lengviau ir paprasčiau.
• dėkokite Gyvenimui, kad šis žmogus buvo šalia. Jūs tikrai nepraradote laiko ir išgyvenote daug gražių momentų kartu.
• kuo greičiau supraskite, kad jūs turite naują šansą naujam gyvenimui.
• jokiu būdu, nekaltinkite nei jo, nei savęs, kad taip įvyko.
• priimkite jo išėjimą kaip gyvenimo faktą, nesvarbu, kad jis nesutampa su jūsų norais.
• nebijokite dėl ateities – Gyvenimas visada jumis pasirūpins.
• padėkite tašką mintyse šiems santykiams ir negalvokite, kad jis sugrįš. Gal ir sugrįš. Bet tada ir bus laikas galvoti apie tai, ką daryti toliau.
• Atraskite meilę savyje – tai svarbiausia.

O jei jis nori likti šeimoje, tuomet siūlau:

• apsispręsti, ar norite toliau su šiuo žmogumi gyventi; pakalbėkite su juo – ar esate pasiruošę kartu pakelti santykius į aukštesnį lygį? Ar norėsite juos auginti? Ką keisite tarpusavio bendravime ir aplamai - ką keisite kasdieniniame gyvenime, kad tai nepasikartotų?
• norėtųsi rašyti „atleiskite jam“. Bet iš esmės – nėra ką ir atleisti, nes jis jums nieko nepadarė. Bet jei šį teiginį sunku suprasti, tuomet atleiskite jam ir niekada nebepriminkite, nepriekaištaukite dėl to, kas įvyko. Nes jis tiesiog patenkino tuo metu labai didelį poreikį (vyrams seksas tas pats kaip nueiti į wc. Jei netikite, paklauskite, ir jei jis bus atviras su jumis - atsakymas maždaug sutaps su mano teiginiu. Esate girdėjusios „Tai buvo tiks seksas!“?).
• greičiausiai jis jausis kaltas, todėl leiskite jam jus palepinti – tegul pasistengia ;)
• prieš pradedant naują gyvenimą su tuo pačiu vyru, siūlyčiau iš širdies pasišnekėti ir aplamai pradėti šnekėtis ir klausytis vienas kito. Nes jei įvyko neištikimybės faktas, jūsų santykiai jau buvo gerokai atšalę visomis prasmėmis, neapgaudinėkite savęs – pats laikas pažiūrėti į viską sąžiningai. Ir daryti kitaip, nei darėte iki šiol. Tai liečia ne tik seksą. Svarbiausias dalykas dabar - kalbėtis, o ne mylėtis.
• Neištikimybė – smegenų liga. Padėkite savo vyrui pasveikti.
  
• Pagaliau abu išsiaiškinkite, suvokite, kas yra Meilė? Meilė sau, savo artimui, Gyvenimui? Ką reikia padaryti jums pačiai, kad ši Meilė atsiskleistų?
• Suprasti, kad Gyvenimas nepasiduoda kontrolei ir vyksta tai, kas ir turi vykti.
• Jei jausite, kad pradžioje vieniems patiems sunku, kelios konsultacijos su psichologu padės sudėlioti taškiukus. Rinkitės jums patinkantį psichologą, kuris ir gyvena taip, kaip norite jūs :)

 
Koks būtų bendras patarimas – po įvykusių įvykių aiškiai suprasti – nebekurti fantazijų ir lūkesčių, susietų su kitu žmogumi! Tai bene svarbiausia klaida, kurią praktiškai visi darome – nerealūs lūkesčiai, kurie niekada neišsipildo taip, kaip norėjome. Mes neturime teisės kažko reikalauti vienas iš kito – tiesiog mes nesame skolingi kitam žmogui, taip pat ir mums nei vienas neskolingas.

Prisiminkite, kad laimingus santykius kuria laimingi žmonės ir kad šis neištikimybės epizodas - tai lakmuso popierėlis, kuris rodo, kad nei vienas nebuvote laimingas. Išmokite gyventi taikoje su savimi, pažinkite savyje ramybę ir ta ramybė neišvengiamai ateis ir į visus kitus santykius.

Raimonda,
2016 gruodis

---

---

---