Kiekvieną dieną išeitų parašyti po straipsnelį ir kogero, net ne vieną, nes tiek situacijų gyvenime vyksta kiekvieną akimirką ir tiek visokių minčių kyla..Kartais pasąmonė visai netyčia (atrodo, kad netyčia) išmeta mintį, visai nesusijusią su tuo, kas vyksta aplinkui, t.y., ne į temą :) Bet čia tik mums atrodo, kad ne į temą, nes iš tikrųjų viskas susiję, surišta ir „į temą“.

Papasakosiu apie draugę, kuri  dar visai neseniai turėjo nemažai kompleksų, jautėsi esanti negraži, stora, todėl vienintelė laimė buvo vaikas, guminukai ir darbas. Mano gi akimis – ji labai puiki 36 metų moteris, ir ne tik vidumi, bet ir išore labai graži – figūra gal ne pagal šiais laikais peršamus standartus, bet tikrai ne stora, gražūs banguoti plaukai, veidas praktiškai be raukšlių, visada stilingai apsirengusi. Tokią ją mačiau aš. Jinai save matė visai kitokią, kaip ir minėjau, negražią, netobulų formų. O kai save laikai netobula, jautiesi nepilnavertiška, pradedi jausti sunkumą kažkur ten, giliau, todėl norisi tą sunkumą panaikinti, arba bent jau užglaistyti...Koks vaistas pats greičiausias?

Žinau, žinau, yra daug trukdžių...Kurie sukaupti per daug metų, kuriuos įsidiegėm pačios arba buvo įdiegta tėvų, draugų, aplinkos, informavimo priemonių..Žinau ir suprantu. Bet pradėkime nuo šito vaduotis, nes jei nesiimsime priemonių, esame pasmerktos nepalankiai situacijai rutuliotis ir kuo toliau, tuo labiau mus gramzdinti į tą „savimi nepatenkintosios“ liūną..

Nuo ko pradėti?

Po pokalbio su drauge kilo daug minčių. Ji pasakojo apie tai, kad jos vyras praktiškai nepadeda buityje, nesugeba pabaigti remonto, beveik nebendrauja su vaiku nei su ja pačia, pinigų neduoda ir t.t. Teigiamų dalykų kaip ir nėra (santuokoje gyvena kokius 12 metų, o kartu turbūt 20:)). Kai ji jam po nosimi pakišo paruoštus skyrybų popierius, jis labai nustebo, nes niekada nesitikėjo, kad ji galėtų žengti tokį žingsnį. Šiek tiek „išsigando“, pažadėjo baigti remontą ir daugiau laiko skirti vaikui. Vaikui laiko išspaudė daugiau, bet visa kita liko kaip buvę. Iš tikro norėjau papasakoti konkrečią šios šeimos situaciją: žmona nupirko naują kompiuterinę kėdę. Senąją reikėjo išmesti ir ji tikėjosi, kad vyras būtent tai ir padarys. Praėjo kelios savaitės – kėdė kaip stovėjo, taip ir tebestovėjo. Ji jo klausia „Kada išneši senąją kėdę?“. O jis nustebo: „Ar ją reikia išnešti?“...

Jau nuo vakar vakaro seku įdomią savo savijautą. Kažkaip keistai ramią. Vakar dar pagalvojau, kad nors ir pavargau (šeštadienis – visi namie), bet viduje esu rami. Ir kai ryte pabudau 6 valandą (ko gero, jau mano ritmas toks:), pasveikinau saulę, išgirdau paukščius, vėl pajutau tą užplūstantį jausmą, - ramybę viduje. Ir pagalvojau – štai taip, būtent taip turime jaustis kiekvieną rytą ir tą būseną išlaikyti iki pat dienos pabaigos! Ypač tą ramybę sunku pasiekti moterims, nes mūsų protas labai neramus, mintys šokinėjančios ir dažniausiai negatyvios.

Prieš save matau tuščią lapą.. Tai pirmasis bandymas rašyti. Ilgai prie to ėjau ir net šiandien ryte, atsikėlusi penktą valandą, dar visą valandą naršiau kitur, ko gero, tempdama laiką. Bet laukti jau nebegaliu, turiu atsisukti į save, turiu daryti tai, ką noriu, ką veikiant mano širdis dainuotų:) Juk dėl to keičiau savo socialinį gyvenimą, kuomet supratau, kad savo laiką, tai, ką turiu brangiausia, tiesiog švaistau. Švaistau savo energiją vardan ko? Dėl atlyginimo? Dėl to, kad mane kažkas netyčia pamatytų, įvertintų, pagirtų? Negi man reikia tų mátų, kad jausčiausi gerai? Negi man tikrai reikia kažkieno paplekšnojimo per petį „Šaunuolė!“ ir tik tada jausiuosi puikiai, jausiuos verta?

Gera diena toms, kurios užėjote į mano puslapį. Čia dalinsiuosi savo mintimis ir patirtimi, todėl prisistatysiu, noriu, kad labiau įsivaizduotumėt žmogų, kurio mintis skaitysite ir jei jos bus priimtinos, jomis seksite.
Esu Raimonda Martinaitienė, man 35 metai. Kai man buvo koks penkiolika, ant kremo etiketės perskaičiau „Nuo 25-erių moteriai derėtų pradėti rūpintis veido ir kaklo oda“. „Ai, - pamaniau tada sau, - man tai rūpės tik po 10 metų!“. Tada tai atrodė begalybė :) Praėjo jau ir 20 metų, o aš net nepajutau. Nepajutau, kaip baigiau mokslus, kaip ištekėjau už bendraamžio Tomo, kaip praktiškai vienas po kito gimė du vaikučiai Meda ir Rokas. Ir štai dabar esu 35 metų moteris. „Moteris!“ Man kartais net keista save taip vadinti, nes jaučiuosi tikrai jauna. Bet... kaip besuksi, jau nebe panelė. Iš kitos pusės – grįžti į jaunystę tikrai nenorėčiau, nes tik dabar „prabudau“. O kai prabundi iš ilgo miego, jau norisi gyventi ir kvėpuoti pilna krūtine, džiaugtis gyvenimu, įvykiais, tyrinėti, atrasti, jausti, galų gale – suprasti esmę ir prasmę :) Ir visai nesvarbu, kad jau pasirodė pirmos juoko raukšlelės aplink akis, koks gi skirtumas, kaip atrodo mano kūnas, kai aš ką tik susipažinau su pačia savimi? Ne ta, kurią kiekvieną dieną matau veidrodyje, ne ta, kurios išvaizdą mato kiti, o ta, kuri iš tikrųjų ir esu AŠ :)