Pirmasis rašinys |
Prieš save matau tuščią lapą.. Tai pirmasis bandymas rašyti. Ilgai prie to ėjau ir net šiandien ryte, atsikėlusi penktą valandą, dar visą valandą naršiau kitur, ko gero, tempdama laiką. Bet laukti jau nebegaliu, turiu atsisukti į save, turiu daryti tai, ką noriu, ką veikiant mano širdis dainuotų:) Juk dėl to keičiau savo socialinį gyvenimą, kuomet supratau, kad savo laiką, tai, ką turiu brangiausia, tiesiog švaistau. Švaistau savo energiją vardan ko? Dėl atlyginimo? Dėl to, kad mane kažkas netyčia pamatytų, įvertintų, pagirtų? Negi man reikia tų mátų, kad jausčiausi gerai? Negi man tikrai reikia kažkieno paplekšnojimo per petį „Šaunuolė!“ ir tik tada jausiuosi puikiai, jausiuos verta?
Džiaugiuosi, kad atėjo laikas, kai priėmiau sprendimą visa tai keisti. Dėl pačios savęs. Po vaikų auginimo atostogų išėjusi į darbą pradėjau jaustis negerai, kaip „ne savo lėkštėje“. Bet kaip bebūtų keista, išeiti iš darbo, išeiti iš tos socialinės aplinkos, kurioje visi spaudžiami „dirbti dirbti, pirkti ir vėl dirbti, kad galėtume nusipirkti“, buvo labai sunku. Sunku psichologiškai, kilo daug abejonių. Bet aš savyje žinojau, kad tai praeis, kad visi pasikeitimai tik į gera, juolab, kad tie pasikeitimai inicijuoti manęs pačios :) Ir ką gi, šiai dienai esu labai patenkinta savo gyvenimu, esu išlaisvėjusi ir jei kas paklausia „Kur dirbi?“, išdidžiai atsakau „Dirbu Žmona ir Mama!” :) Beje, neseniai viena moteris po mano tokio pasakymo palingavo galva: „Svajonių darbas...“. Susimąsčiau. Juk tikrai, daugeliui moterų tai svajonių darbas – tu turi savo darbus vidinėje aplinkoje (namai, valgis, vaikai ir milijonas su jais susijusių reikalų), o vyras turi savo darbus, t.y., projektai išorinėje aplinkoje, ten, kur jis realizuoja save uždirbdamas šeimai pinigus. Ir tikrai galiu drąsiai sau ir kitiems pasakyti – aš jaučiuosi laiminga, kad mano vyras „nuėmė“ nuo manęs tą galvojimo „iš kur gauti pinigų“ naštą. Taigi, mielosios, jei ir Jums, kaip man, smagesnė namų aplinka, galiu pasakyti, kad tai įmanoma. Įmanoma išeiti iš darbo, įmanoma, kad vyras uždirbtų papildomai ne tik dar ir Jūsų atlyginimą, bet ir dar daugiau, įmanoma nesinervinti dėl kiekvieno euro ir pan. Na taip, jau girdžiu „Kąą? Kad vyras uždirbtų ir man nereiktų árti? Nea, nenoriu būti nuo jo priklausoma, noriu turėti savo pinigų, kad nereiktų prašinėti! O jei mane paliks, kur dėsiuos be jokio stažo?!” ir pan. Sustokim, apraminkim įsiplieskusį protą ir jo išskaičiavimus… Tiesiog pirma leiskite sau tai įsivaizduoti, kad taip atsitiko – kad Jums nereikia dirbti dėl pinigų, kad galite be streso rūpintis savimi, namiškiais, ir jei dar lieka laiko ir yra noro – užsiimti širdžiai miela veikla? Ar pabandėt? Koks jausmas? :) Jei jaučiame panašiai, tai labai geras, tiesiog tobulas! O dabar grįžkime į realybę: kartais atrodo, kad atėjome čia gyventi tik tam, kad kiekvieną dieną nerimautume dėl savo ateities, bijotume, kentėtume, būtume išnaudojamos. Esame įsuktos į kasdienybę, rūpesčius, menamas nesėkmes ir problemas, esame pavargusios, išsekusios, lekiame (tiksliau – esame genamos) link tolimų tikslų. „Va ten, ten kažkur...“, „tada, kai turėsiu...“, „kai vaikai užaugs...“, „kai gausiu aukštesnes pareigas...“, kai...Kas tada bus? Ko mes siekiame? Tada būsime laimingos, mylimos, suprastos? Bet ar tikrai? Atsakykime sau sąžiningai, ar pasiektas tikslas kam nors gali atnešti laimę? Tuo labiau, jei tas tikslas – materialus? Turbūt esate girdėjusios, kad materialūs daiktai laimės neatneša (beje fizinė išvaizda taip pat priskiriama prie materialumo). Bet vis tiek jų vaikomės, tikimės, kad štai kai turėsiu tobulą figūrą, mažiau raukšlių, naują mašiną, naujas pareigas, daugiau pinigų, tada jau būsiu gerbiama, mylima ir be galo laiminga. Taip, daiktai sukuria patogumą, komfortą, bet niekada – sielos ramybės. Manote, visi milijonieriai ar žinomiausi aktoriai laimingi? Taip, jie turi didesnes galimybes daryti tai, ką nori, nusipirktai tai, ko trokšta, bet su laime tai nesusiję. Svarbiausia – jie yra tokie pat žmonės, kaip ir aš, kaip ir tu, kaip kiekviena ir kiekvienas iš mūsų. Galbūt tai supratusios nustosime juos garbinti, sudievinti, nustosime bijoti savo viršininkų, direktorių, valdžios atstovų, policininkų, galų gale – žmonių, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną nepalankiose situacijose. Beje, fizinės išvaizdos pagerinimas (operacijos, injekcijos, madingi rūbai) taip pat prie laimės nepriartins.. Turbūt pačios esate pastebėjusios, kad naujas daiktas džiugina labai trumpai. Todėl netrukus gaištame laiką ieškodamos kito, manome, kad va jau dabar būsiu patenkinta. Deja, istorija kartojasi ir ratas užsisuka..Gaila, tačiau taip gyvena ko gero 99% pasaulio. Beje, stebėdavausi, kodėl man taip nepatinka eiti apsipirkinėti, nepatinka ieškoti rūbų, aksesuarų...Jau seniai jutau, kad esmė ne juose. Viską, ko mums reikia, mes turime su savimi ir visada nešiojamės kartu. Tik dažnai to nesuprantame, nesigiliname, nesiklausome savo vidaus. O gal nenorime suprasti? Nes supratus, įsigilinus, išanalizavus visas priežastis, kas trukdė, teks keistis? Keitimuisi reikia didelių pastangų, valios, ryžto. Tai nelengva. Išvaduoti save iš socialinių stereotipų, iš vaikystėje įdiegtų ir įsidiegtų baimių, blokų, nuostatų, kurios trukdo mums sąmoningai gyventi čia ir dabar, iš sociumo brukamų laimės „receptų“ – pinigai, mada, jaunystės kultas, spindintis „žvaigždžių“ gyvenimas ir pan.. Neretai mes to net nesuprantame, nes viską priimame kaip normą! Išsilaisvinkime, atraskime ryšį su pačia savimi, pajuskime laisvę ir lengvumą viduje. Giliai įkvėpkime oro, kuris ir yra svarbiausias išlikimo garantas mūsų fiziniam kūnui. O juk mes toli gražu ne tik fizinis kūnas. Mes nuostabios esybės, kurios atėjome ne kentėti, o gyventi, kurti, džiaugtis ir mylėti! Kiekvienas pasikeitimas reikalauja darbo ir kantrybės, tačiau stengtis verta! To ir linkiu kiekvienai iš mūsų! Nuoširdžiai Jūsų, Raimonda |
|
