Prieš save matau tuščią lapą.. Tai pirmasis bandymas rašyti. Ilgai prie to ėjau ir net šiandien ryte, atsikėlusi penktą valandą, dar visą valandą naršiau kitur, ko gero, tempdama laiką. Bet laukti jau nebegaliu, turiu atsisukti į save, turiu daryti tai, ką noriu, ką veikiant mano širdis dainuotų:) Juk dėl to keičiau savo socialinį gyvenimą, kuomet supratau, kad savo laiką, tai, ką turiu brangiausia, tiesiog švaistau. Švaistau savo energiją vardan ko? Dėl atlyginimo? Dėl to, kad mane kažkas netyčia pamatytų, įvertintų, pagirtų? Negi man reikia tų mátų, kad jausčiausi gerai? Negi man tikrai reikia kažkieno paplekšnojimo per petį „Šaunuolė!“ ir tik tada jausiuosi puikiai, jausiuos verta?
RSS Feed
