Apie mane
Gera diena toms, kurios užėjote į mano puslapį. Čia dalinsiuosi savo mintimis ir patirtimi, todėl prisistatysiu, noriu, kad labiau įsivaizduotumėt žmogų, kurio mintis skaitysite ir jei jos bus priimtinos, jomis seksite.
Esu Raimonda Martinaitienė, man 36 metai. Kai man buvo koks penkiolika, ant kremo etiketės perskaičiau „Nuo 25-erių moteriai derėtų pradėti rūpintis veido ir kaklo oda“. „Ai, - pamaniau tada sau, - man tai rūpės tik po 10 metų!“. Tada tai atrodė begalybė :) Praėjo jau ir daugiau nei 20 metų, o aš net nepajutau. Nepajutau, kaip baigiau mokslus, kaip ištekėjau už bendraamžio Tomo, kaip praktiškai vienas po kito gimė du vaikučiai Meda ir Rokas. Ir štai dabar esu 36 metų moteris. „Moteris!“ Man kartais net keista save taip vadinti, nes jaučiuosi tikrai jauna. Bet... kaip besuksi, jau nebe panelė. Iš kitos pusės – grįžti į jaunystę tikrai nenorėčiau, nes tik dabar „prabudau“. O kai prabundi iš ilgo miego, jau norisi gyventi ir kvėpuoti pilna krūtine, džiaugtis gyvenimu, įvykiais, tyrinėti, atrasti, jausti, galų gale – suprasti esmę ir prasmę :) Ir visai nesvarbu, kad jau pasirodė juoko raukšlelės aplink akis, koks gi skirtumas, kaip atrodo mano kūnas, kai aš ką tik susipažinau su pačia savimi? Ne ta, kurią kiekvieną dieną matau veidrodyje, ne ta, kurios išvaizdą mato kiti, o ta, kuri iš tikrųjų ir esu AŠ :) Ir po šios pažinties, po ilgų svarstymų, kokia veika norėčiau užsiimti, nusprendžiau, kad noriu padėti ir kitiems atrasti tą dalelę savęs, kurios galbūt niekada nekalbino, apie kurios egzistavimą daugelis nė nenumano. Pamatyti, kokia iš tikrųjų esu, kokios mano mintys, svajonės, kas man patinka ir nepatinka, su kokiais sunkumais susiduriu ir ką norėčiau pakeisti? Ir jei man sunku, atsakyti sau – kodėl sunku? Klausimas paprastas, tik atsakymą rasti dažnai sudėtinga...O tuo metu gyvenimas švenčia, žėri, juokiasi :) Ir mes, kiekviena iš mūsų, turime juoktis ir švytėti! Turime švęsti kiekvieną dieną, nes ji tam ir duota. Patyriau daugelį nesmagių dalykų ir aš. Kiekvienam bėdos skirtingos, skirtingi jų „lygiai“, nes mes unikalūs. Ir kiekvienam jo išgyvenimai yra patys didžiausi. Turiu tokių pažįstamų ir giminaičių, kurie tiesiog įsitikinę, kad Raimondos gyvenimas buvo ir yra rožės žiedlapiais klotas, kad neabejotinai gimiau su marškinėliais ir Angelai man žengiant gieda ditirambus :) Tie mano aplinkos žmonės klysta. Jie sprendžia per savo išgyvenimų prizmę, lygina, galvoja, kad jų bėdos didesnės. Toks jų supratimas ir suvokimas. O jei teigi „visišką tiesą“, jau klysti, nes gyvenimas dualus ir visada yra kita pusė. Ir nebūtinai maloni. Taigi, tuos „nemalonumus“ aš ir pradėjau aiškintis tuomet, kai santuoką ištiko krizė. Su vyru Tomu kartu buvome išgyvenę 12 metų, ėjo kalba apie skyrybas. Emociškai buvau palūžusi, tuomet pasipasakojau draugei (esu jai labai dėkinga), kuri man įdavė daktaro Sinelnikovo knygą „Skiepai nuo streso“. Ją skaitant ir įsisąmoninant prasidėjo mano gijimas, sveikimas ir savęs pažinimas... Atkapsčiau daug ir iki šiol kapstau. Bet esu neabejotinai kitas žmogus, nei prieš kelis metus. Tiesa, šeimą išsaugojome ir tuo labai džiaugiuosi :) Esu dėkinga tiems įvykiams, kurie sukrėtė ir supurtė mus abu su vyru, - juk jei būtume gyvenę kaip anksčiau, būtume turėję tą patį rezultatą. Neišvengiamai pasikeitė ir Tomas, į labai gerą pusę, labai juo didžiuojuosi :) Dabar tikiu, kad gyvenimą pamatėme tokį, koks jis iš tikrųjų yra – šviesus, linksmas, pilnas džiaugsmo ir kasdieninės laimės! Juk taip turime jaustis kiekvieną dieną, kiekvieną minutę! Noriu ir stengiuosi šitą supratimą perteikti ir perduoti savo vaikams, kad jie gautų žinias, kurių niekada negaus mokykloje (bent jau ateinantį šimtmetį:)), kad jie augtų sąmoningi, suprastų savo vertę, gerbtų kitus ir kurtų geresnį pasaulį. Tuo pačiu skleisti tą suvokimą kitiems, stokojantiems to lengvumo gyvenime, kad ir jie nebebijotų plačiau ir drąsiau žvelgti į kasdienybę. O juk laimingas nori būti kiekvienas, tokia mūsų prigimtis. Šiuo metu susitinku su klausytojais seminaruose ir susitikimuose, kuriuose jie turi galimybę užduoti man klausimą ir gauti atsakymą. Taip pat rašau dienoraštį, kuriame su skaitytojomis dalinuosi savo mintimis. Jos, žinoma, yra subjektyvios, tačiau viskas, ką rašau, vedė mane prie tos moters, kuri esu dabar. Esu laiminga, mylinti ir mylima. Tikiuosi, kad mano istorijos įkvėps ne vieną moterį ar merginą atidžiau į save pažvelgti, pasikalbėti su savimi, ir jei reikia - pamilti. Nuostabios dienos linkėdama, Raimonda |
|
