Klausimas iš mokymų „Būti moterimi ir neišprotėti!”: „Perklausiau Jūsų antrąja dalį ir kelias ašaras nubraukiau... :) Na, dėl tiek daug prarasto laiko ir svarbiausia - dėl vaikų, o ypač dėl mano 13-kamečio. Aš tikiu i Dievo planą ir stengiuosi nekaltinti savęs, bet negatyvo ir įtampos iš manęs šiam vaikui tikrai perduota. Tai kaip man dabar ta viską atsiimti? Aš jaučiuosi labai atsakinga už savo vaikus.“
2 Comments
Klausimas. Man atrodo aš sergu depresija jau seniai. Būna dienų kai energija per kraštus, visko noriu viską darau ir gyvenimas atrodo gražus. O kartais užeina dienos kai atrodo niekas nepasikeitė, bet nei saulė nei jūra, nei juokas nepadės ir paskęstu savo mintyse, užsidarau ir negaliu bendraut. Nenoriu nieko matyti. Ir tokie nuotaikų svyravimai labai daug metų. Va, kai uždavėt klausimą dėl ko pergyvenu labiausiai, tai sunku atsakyti, nes periodais pergyvenu dėl visko ir periodais absoliučiai dėl nieko. Ir per tokį dažną nenorėjimą bendrauti po to apsidairau ir suprantu, kad jau nebėra su kuo. Tie žmonės kuo toliau, tuo mažiau nori su manimi bendrauti. Aišku atsirado naujų žmonių su kuriais bendrauju, bet jaučiu kad man patinka toks paviršutiniškas bendravimas. Net nebenoriu draugų, tarsi užtenka pažįstamų kurie šiandien yra, o rytoj gal ir bebus. Klausimas: "Sveika, Raimonda. Su vyru kartu jau devyneri metai, beveik penki santuokoje. Kad vyras geria sužinojau po pusės metų draugystės. Jaučiuosi tarsi užburtame rate, niekaip negalinti iš jo išlipti. Pirmais metais kentėjau kas du mėnesius gėrimą, ieškojau, rasdavau sušalusį žiemą ar persisvėrusį per turėklus, vis tempdavau ant pečių, gydžiau, slaugiau, nėjau į darbą savaitėm, kol išeidavo iš tos baisios būsenos, naktimis nemiegodavau, pirkdavau nešdavau namo alkoholį, nes galvojau, kad taip reikia. Kai supratau, kad reikia palikti, pasakiau nori gert - gerk ir nusigerk, man tas pats, tuomet pradėjo ieškoti pagalbos, kodavimai, psichoterapija ir tt. Na, jau keturi metai tai atsitinka kas pusė metų, buvo ir metai pertraukos, jau truputį atsipūčiau, bet dingo pagarba, dingo šilti jausmai, nors vyras geras, daug dirbam abu, žinoma finansiškai jis manęs nelepina, pati rūpinuosi buitimi savimi, maistu. Prieš pusę metų neiškenčiau, nusprendžiau skirtis, labai pykomės, trenkdavo durimis ir dingdavo mėnesį. Tris mėnesius laukėm jo atsako į skyrybas, turtas visas sutvarkytas taip, kad man nieko nepriklauso. Mokesčiams pinigų kas mėnesį reikia kaulyti. Tikrai šeimos žmogus, nelaksto, be galo myli vaikus ir man dėmesingas, bet alkoholis viską stabdo, griauna. Statom ir griaunam ir vis ant vietos. Noriu ramybės, pastovumo, jau pavargau gąsdinti skirtis, taikytis, įrodinėti, aiškinti, skauda, intymaus gyvenimo jau beveik nebėra, kūnas visas jau sukaustytas nuo įtampų, nepasitikėjimo, melo...Nors vis dar žinau, kad paleisti bus be galo sunku ir man ir jam. Norisi tikros šeimos, kurią jau sukūrėm, sulipdėm, daug išgyvenom, pergyvenom kartu, o elgiasi taip lyg būčiau niekas." Klausimas. Ką man daryti su savim, kaip numalšinti aistrą? Esu ištekėjusi 13 metų, turiu du nuostabius vaikučius, myliu ir gerbiu savo vyrą. Bet... man reikia naujo pažįstamo žinučių, pasikalbėjimo, tarp mūsų nieko nėra tik draugiškas bendravimas, bet aš vis laukiu vakaro, kol sulauksiu nors vieno žodžio iš jo. Negaliu kovoti su savim, niekaip neišeina. |
Archyvas
Kategorijos
All
|