Kaip išgydyti nuoskaudas. Ošo mantra
Vis įsižeidžiate? Tokiu atveju ši Ošo mantra – jums! Atsispausdinkite, eikite prie veidrodžio ir
garsiai ir išraiškingai skaitykite – tiek kartų, kol nuoskauda neišgaruos kaip dūmas.
– Aš toks svarbus kalakutas, kad negaliu sau leisti, kad kas nors su manimi elgtųsi kaip liepia jo
prigimtis, jeigu ji man nepatinka. Aš toks svarbus kalakutas, kad jeigu kas nors pasakė ar pasielgė
ne taip, kaip tikėjausi – aš jį nubausiu įsižeisdamas. O taip, tegu mato, kokia svarbi mano nuoskauda,
tegu tai būna jo bausmė už savo „nusižengimą“. Juk aš labai, labai svarbus kalakutas!
– Aš nevertinu savo gyvenimo. Aš taip nevertinu savo gyvenimo, kad man negaila švaistyti neįkainojamo laiko nuoskaudoms. Aš atsisakysiu minutės džiaugsmo, minutės laimės, minutės žaismingumo, aš geriau skirsiu šią minutę nuoskaudai. Man nesvarbu kad šios minutės susilies į valandas, valandos – į dienas, dienos – į savaites, savaitės – į mėnesius, mėnesiai – į metus. Man negaila praleisti savo gyvenimo metų nuoskaudoje – juk aš nevertinu savo gyvenimo.
– Aš nesugebu pažvelgti į save iš šalies. Aš taip nemoku pažvelgti į save iš šalies, kad niekada nepastebiu savo surauktų antakių, patemptų lūpų, savo sielvartaujančio atvaizdo. Aš niekada nematau, kaip juokingai atrodo šis įvaizdis ir niekada nepasijuoksiu iš jo ir savo kvailysčių. Niekada. Juk aš
nemoku pažvelgti į save iš šalies.
– Aš labai pažeidžiamas. Aš tokia pažeidžiamas, kad esu priverstas saugoti savo teritoriją ir reaguoti įsižeidimu ant kiekvieno, kas tik ją užkliudė. Aš pasikabinsiu ant kaktos lentelę „Atsargiai, piktas šuo“, ir tegul tik kas nors pabando jos nepastebėti! Aš apsupsiu savo pažeidžiamumą aukštomis sienomis, ir nusispjauti, kad jos daro mano pažeidžiamumą nebe tokiu vertingu.
– Aš labai priklausomas nuo kitų. Aš toks priklausomas nuo kitų, kad nepraleisiu nei vieno žvilgsnio, nei vieno žodžio, nei vieno judesio. Aš stebėsiu kitus nuolatos, aš vertinsiu kiekvieną jų poelgį mano atžvilgiu ir jei nuspręsiu, kad tai neteisinga, taada aš parodysiu, kokie jie neteisūs! Juk tie, kurie yra šalia, privalopabrėžti mano privalumus, turi išryškinti mano didingumą, ir neduok Dieve, jei jie pasielgs kitaip. Aš įsižeisiu, kad paslėpčiau, kaip stipriai aš nuo jų visų priklausau.
– Aš – kitų vergas. Aš - kitų žmonių žodžių ir poelgių vergas. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savijauta. Ne aš – jie – atsakingi už tai, kas vyksta su manimi. Ne aš – jie – privalo kažką daryti, kad man taptų lengviau. Taip, man nesunku tapti marionete – juk aš – kitų vergas.
- Aš išpūsiu iš musės dramblį. Aš paimsiu šią leisgyvę kitų pritrėkštą musytę ir įsižeisiu. Aš neparašysiu dienoraštyje, koks nuostabus pasaulis, aš parašysiu, kaip niekšingai su manimi pasielgė. Aš nepasakosiu draugams, kaip juos myliu, aš pusę vakaro zysiu apie tai, kaip mane įskaudino. Mano
musei paskirsiu tiek savo ir svetimos energijos, kad ji taps drambliu. Juk nuo musės lengva išsisukti ar net nepastebėti, o dramblio – ne. Todėl aš išpučiu muses iki dramblio dydžio.
– Aš skurdžius aš toks skurdžius, kad negaliu rasti savyje nė lašelio kilnumo – kad atleisčiau, lašelio autoironijos – kad pasijuokčiau, lašelio dosnumo – kad nepastebėčiau, lašelio išminties – kad neužkibčiau, lašelio meilės – kad priimčiau. Aš tiesiog neturiu šių lašelių, juk aš labai, labai ribotas
skurdžius.
– Aš labai nelaimingas. Aš toks nelaimingas, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolatos užkabina mano nelaimingumą. Juk aš labai svarbus kalakutas, bet nevertinu savo gyvenimo, nemoku pažvelgti į save iš šalies, mėgstu pūsti iš musių dramblius, esu labai pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir iš esmės skurdžius. Neskriauskite manęs, geriau pasigailėkite. Todėl, kad aš labai nelaimingas.
Ar dar norite žaisti nuoskaudas?
Ošo
garsiai ir išraiškingai skaitykite – tiek kartų, kol nuoskauda neišgaruos kaip dūmas.
– Aš toks svarbus kalakutas, kad negaliu sau leisti, kad kas nors su manimi elgtųsi kaip liepia jo
prigimtis, jeigu ji man nepatinka. Aš toks svarbus kalakutas, kad jeigu kas nors pasakė ar pasielgė
ne taip, kaip tikėjausi – aš jį nubausiu įsižeisdamas. O taip, tegu mato, kokia svarbi mano nuoskauda,
tegu tai būna jo bausmė už savo „nusižengimą“. Juk aš labai, labai svarbus kalakutas!
– Aš nevertinu savo gyvenimo. Aš taip nevertinu savo gyvenimo, kad man negaila švaistyti neįkainojamo laiko nuoskaudoms. Aš atsisakysiu minutės džiaugsmo, minutės laimės, minutės žaismingumo, aš geriau skirsiu šią minutę nuoskaudai. Man nesvarbu kad šios minutės susilies į valandas, valandos – į dienas, dienos – į savaites, savaitės – į mėnesius, mėnesiai – į metus. Man negaila praleisti savo gyvenimo metų nuoskaudoje – juk aš nevertinu savo gyvenimo.
– Aš nesugebu pažvelgti į save iš šalies. Aš taip nemoku pažvelgti į save iš šalies, kad niekada nepastebiu savo surauktų antakių, patemptų lūpų, savo sielvartaujančio atvaizdo. Aš niekada nematau, kaip juokingai atrodo šis įvaizdis ir niekada nepasijuoksiu iš jo ir savo kvailysčių. Niekada. Juk aš
nemoku pažvelgti į save iš šalies.
– Aš labai pažeidžiamas. Aš tokia pažeidžiamas, kad esu priverstas saugoti savo teritoriją ir reaguoti įsižeidimu ant kiekvieno, kas tik ją užkliudė. Aš pasikabinsiu ant kaktos lentelę „Atsargiai, piktas šuo“, ir tegul tik kas nors pabando jos nepastebėti! Aš apsupsiu savo pažeidžiamumą aukštomis sienomis, ir nusispjauti, kad jos daro mano pažeidžiamumą nebe tokiu vertingu.
– Aš labai priklausomas nuo kitų. Aš toks priklausomas nuo kitų, kad nepraleisiu nei vieno žvilgsnio, nei vieno žodžio, nei vieno judesio. Aš stebėsiu kitus nuolatos, aš vertinsiu kiekvieną jų poelgį mano atžvilgiu ir jei nuspręsiu, kad tai neteisinga, taada aš parodysiu, kokie jie neteisūs! Juk tie, kurie yra šalia, privalopabrėžti mano privalumus, turi išryškinti mano didingumą, ir neduok Dieve, jei jie pasielgs kitaip. Aš įsižeisiu, kad paslėpčiau, kaip stipriai aš nuo jų visų priklausau.
– Aš – kitų vergas. Aš - kitų žmonių žodžių ir poelgių vergas. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savijauta. Ne aš – jie – atsakingi už tai, kas vyksta su manimi. Ne aš – jie – privalo kažką daryti, kad man taptų lengviau. Taip, man nesunku tapti marionete – juk aš – kitų vergas.
- Aš išpūsiu iš musės dramblį. Aš paimsiu šią leisgyvę kitų pritrėkštą musytę ir įsižeisiu. Aš neparašysiu dienoraštyje, koks nuostabus pasaulis, aš parašysiu, kaip niekšingai su manimi pasielgė. Aš nepasakosiu draugams, kaip juos myliu, aš pusę vakaro zysiu apie tai, kaip mane įskaudino. Mano
musei paskirsiu tiek savo ir svetimos energijos, kad ji taps drambliu. Juk nuo musės lengva išsisukti ar net nepastebėti, o dramblio – ne. Todėl aš išpučiu muses iki dramblio dydžio.
– Aš skurdžius aš toks skurdžius, kad negaliu rasti savyje nė lašelio kilnumo – kad atleisčiau, lašelio autoironijos – kad pasijuokčiau, lašelio dosnumo – kad nepastebėčiau, lašelio išminties – kad neužkibčiau, lašelio meilės – kad priimčiau. Aš tiesiog neturiu šių lašelių, juk aš labai, labai ribotas
skurdžius.
– Aš labai nelaimingas. Aš toks nelaimingas, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolatos užkabina mano nelaimingumą. Juk aš labai svarbus kalakutas, bet nevertinu savo gyvenimo, nemoku pažvelgti į save iš šalies, mėgstu pūsti iš musių dramblius, esu labai pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir iš esmės skurdžius. Neskriauskite manęs, geriau pasigailėkite. Todėl, kad aš labai nelaimingas.
Ar dar norite žaisti nuoskaudas?
Ošo