Ištrauka iš A. Moorjani knygos „Miriau, kad tapčiau savimi“
<...> Jei kiekvienas žmogus staiga imtų ir suvoktų savo tikrą tobulumą ir didingumą – na, sakykime, kad visi patyrė kokį nors transformuojantį dvasinį išgyvenimą, - tai mūsų išreiškiamas pasaulis pasikeistų, nes jis atspindėtų tą naująją būseną. Žmonės pradėtų aiškiau justi savo galias, sumažėtų baiminimasis ir konkurencija, o tai vestų prie didesnės tolerancijos. Akivaizdžiai sumažėtų nusikalstamumas. Sumažėjus streso bei baimės lygiui, sustiprėtų mūsų imuninė sistema, taigi mažiau sirgtume. Pasikeistų prioritetai, nes nebūtume valdomi godulio, kuris yra dar vienas baimės aspektas. Vaikai augtų būdami meile – būtų stipresni, sveikesni ir daugiau pasitikintys. Jie gyventų tokioje planetoje, kuri natūraliai palaiko tokį gyvenimo būdą, užuot buvusi jam priešiška. Ir nors turiu tokią viziją, nejaučiu poreikio pakeisti kokį kitą žmogų, tuo labiau pasaulį. Eiti ir ką nors keisti reikštų, kad kritikuoju žmones ir manau, kad man reikia juos pataisyti, idant jie atitiktų mano viziją ar ideologiją. Tačiau viskas yra taip, kaip šiuo momentu turi būti. Žinau, kad vienintelis mano darbas – tai tiesiog būti. Mano darbas čia – tai būti savimi: būti išraiška tos meilės, kuria aš esu, ir matyti tobulumą savyje, kituose bei mane supančiame pasaulyje, kol gyvenu šiame fiziniame plane. Tai ir viskas, kuo kiekvienas mūsų turime būti. <...>Taigi galiausiai mano AMP (artima mirčiai patirtis) sugrąžino mane į save. Manau, tai yra pati galingiausia idėja kiekvienam mūsų: suvokti, kad čia esame, idant atrastume ir gerbtume savo individualų kelią. Ir visai nesvarbu, ar atsisakę materialaus pasaulio mes 20 metų medituojame ant kokio kalno viršūnės, ar sukuriame milijardo dolerių vertės daugiatautę kompaniją, kuri samdo tūkstančius žmonių, suteikdama jiems galimybę užsidirbti pragyvenimui. Galime lankytis šventykloje ar bažnyčioje, sėdėti pajūryje, gurkšnoti „Margaritą“, gėrėtis nuostabiu saulėlydžiu su mylimu žmogumi ar tiesiog vaikščioti parke, mėgaujantis ledais. Kokį kelią pasirenkame, tas mums ir yra teisingas, ir nei vienas pasirinkimas nėra dvasingesnis ar mažiau dvasingas už kitą.<...>