Apie nemalonius susitikimus
Dažnai susimąstau apie tai, kad sutinkame tuos žmones ir tuo laiku, kada reikia. Žinoma, tie susitikimai ne visada yra malonūs. Anaiptol. Bet jei suprasime, kokiu tikslu tie žmonės atsirado tavo kelyje, suvoksime prasmę, pakeisime požiūrį ir situacija nebeatrodys tokia nemaloni. Ar sutinkate, kad mūsų nuotaika, vidinis nusiteikimas priklauso tik nuo mūsų pačių? Kad tik pačios reguliuojame – pykti ar nepykti, susinervinti ar ne, džiaugtis, juoktis ar verkti?
Žinau, kad tai sudėtinga suvokti, ypač jei niekada apie tai nemąstėte. Tai labai svarbu suprasti ir dar svarbiau – prisiimti atsakomybę. Juk beveik visada sakome „Nenervuok!”, “Tu mane sunervinai!”, “Tu mane supykdei”, “Ištampei nervus“, „Per tave susigadinau visą nuotaiką!”. Bet juk iš tikrųjų kitas žmogus neturi jokios galios įtakoti tavo emocijų, jis neįlenda tau į galvą ir nepaspaudžia „Nervo“ mygtuko! :) Tai kodėl iki šiol manome, kad jis atsakingas už mūsų savijautą? Šitas suvokimas man buvo atradimas ir dažnokai jį prisimenu. Sužinojau tai prieš gerus metus (!???!!!), kai dar dirbau viešbučio registratūroje. Kaip gera buvo į kliento ar kolegos nepasitenkinimą, prastą nuotaiką atsakyti… ramybe. Tiesiog suprasti, kad jam dabar yra blogai ir gal aš galiu kažkuo padėti. Aš reaguodavau ramybe, kai tuo tarpu kolegos tai įvardindavo “Kaip gerai, kad tau po..ui“ :) O patys niekaip negalėdavo neatsakyti kitam tuo pačiu – jei klientas suirzęs, būtinai suirzdavo ir mano kolega, kuriam po to nuotaika pusei dienos sugadinta garantuotai. O kas ją sugadino? Ne kas kitas, kaip pats.. Tarpusavyje mes daugiausiai ir sąveikaujame, santykiaujame emocijomis, jausmais, taip mes keičiamės energija. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar perimsime kito žmogaus sunkias emocijas, t.y., neigiamą energiją. Energiją, su kuria arba susidorosime patys (jei tai mokame), arba sėkmingai konflikto metu perleisime kitam (dažniausiai tai bus artimiausi šeimynykščiai, nes ant jų išsilieti lengviausiai). Dar vienas labai svarbus dalykas suprasti, kad visi aplinkiniai yra mūsų mokytojai. Ir kuo daugiau pamokų turime išmokti, tuo daugiau „kietesnių“ mokytojų sutiksime, t.y., jie bus vienas už kitą piktesni, vis daugiau iš jūsų reikalaus, spaus, bandys išnaudoti ir pan. Ir tik nuo mūsų pačių priklausys, ar pamoką išmoksime, ar teks ją vis kartoti ir kartoti...Aš asmeniškai kuo toliau, tuo mažiau sutinku nemalonių žmonių. Mano kelyje jų tiesiog katastrofiškai sumažėjo :))) Kadangi visus įvykius priimu kaip savo planą, kad taip ir turi būti, nervams vietos nebėra ir aš stengiuosi suprasti, ko tas nelaimingas žmogus iš manęs nori, ar galiu jam padėti? Jei matau, kad jam mano pagalbos nereikia, tiesiog nesikišu, palieku jį ramybėje. Vien tam, kad neperimčiau neigiamos jo energijos. Taigi, mielosios, linkiu Jums prasmingo, džiaugsmingo kasdienio bendravimo, be „streso“ (stresas - tik žodis, kuriam patys suteikiame didelę prasmę), be neigiamų emocijų. Tikrai galima gyventi be pykčio, jausti laimę kiekvienoje situacijoje, tiesiog klauskime savęs „Ko šita situacija mane moko? Ką turiu suprasti? Galbūt kažką pakeisti savyje? Kodėl reaguoju pykčiu? Kodėl tas žmogus gali mane taip paveikti, kodėl jo nuomonė man tokia svarbi? Ar tikrai gerai viską darau? O jei iššaukiu neigiamas situacijas, gal tikrai ne viską darau tinkamai, galbūt nesu tokia „balta ir pūkuota“, kaip maniau anksčiau? Ir būtinai prisiimti atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus. Kartais tikrai sveika pabūti ir savikritiškai ;) Su meile, Raimonda |
|
