Kiekvieną dieną išeitų parašyti po straipsnelį ir kogero, net ne vieną, nes tiek situacijų gyvenime vyksta kiekvieną akimirką ir tiek visokių minčių kyla..Kartais pasąmonė visai netyčia (atrodo, kad netyčia) išmeta mintį, visai nesusijusią su tuo, kas vyksta aplinkui, t.y., ne į temą :) Bet čia tik mums atrodo, kad ne į temą, nes iš tikrųjų viskas susiję, surišta ir „į temą“.
Papasakosiu apie draugę, kuridar visai neseniai turėjo nemažai kompleksų, jautėsi esanti negraži, stora, todėl vienintelė laimė buvo vaikas, guminukai ir darbas. Mano gi akimis – ji labai puiki 36 metų moteris, ir ne tik vidumi, bet ir išore labai graži – figūra gal ne pagal šiais laikais peršamus standartus, bet tikrai ne stora, gražūs banguoti plaukai, veidas praktiškai be raukšlių, visada stilingai apsirengusi. Tokią ją mačiau aš. Jinai save matė visai kitokią, kaip ir minėjau, negražią, netobulų formų. O kai save laikai netobula, jautiesi nepilnavertiška, pradedi jausti sunkumą kažkur ten, giliau, todėl norisi tą sunkumą panaikinti, arba bent jau užglaistyti...Koks vaistas pats greičiausias? Taaip, bandelės, tortukai, ledai, saldainiukai, šokoladukai, čipsai ir panašus skanus maistelis. Ir nesvarbu koks paros metas – vidiniam skausmui užmalšinti laikas nesvarbus. Svarbiausia – pasijusti geriau... Tik bėda tame, kad jau ir taip ne per geriausiai vertinant savo figūrą (kalbu apie ją, nes dažniausiai moterys daugiausiai priekaištų turi būtent savo netobuliems linkiams ir skaičiams ant svarstyklių), ji dar labiau plečiasi. O sportui ir maisto apribojimui valios neužtenka..
Ir kažkurią pavasario dieną įvyksta stebuklas – ta pati moteris staiga atgyja, jos akys pradeda švytėti, lūpos pačios šypsosi ir ji tiesiog tampa laiminga! Kilogramai pradeda tirpti lyg patys savaime, pastangų dėti nebereikia, nes ir valgyti nebesinori :) Spėkite, kas įvyko? Ji įsimylėjo! Taigi, gyvenimas pradėjo keistis ir suktis kitaip. Ji sakė „aš dabar tokia laiminga, jau seniai taip jaučiausi!” O aš labai džiaugiausi pokyčiais jos gyvenime, ji to verta, beje, kaip ir kiekviena iš mūsų. O man kažkaip natūraliai „išplaukė“ klausimas – kas tą laimė joje staiga sukūrė? Čia labai įdomus momentas, nes ir aš pati tik palyginti neseniai suvokiau tą dalyką, kad laimę, meilę, džiaugsmą mes savyje sukuriame PAČIOS! Pacituosiu ištraukas ta tema iš B. De Angelis knygos „Gyvenimo paslaptys kiekvienai moteriai“:
„Pirmiausia privalote mylėti save, tuomet galėsite mylėti kitus ir tikėtis meilės iš jų. Pats svarbiausias ryšys, kurį turite, yra ryšys su savimi. <...>
Meilė neateina iš išorinio pasaulio į jūsų gyvenimą. Meilė kyla iš jūsų vidaus į išorę.
Jūs pati esate savo meilės šaltinis. Jūs nusprendžiate leisti sau mylėti ar ne. Meilė, kurią jaučiate, visada yra jūsų. Niekas negali suteikti jums meilės, nes jūs ją jau turite. Niekas neduoda jums meilės, taigi niekas jos ir negali atimti iš jūsų. Niekas negali jums duoti meilės daugiau, nei pati jos turite ar jaučiate. Niekas negali pripildyti jus to, ko pati neturite. Jūs turite mylėti prieš išeidama iš namų, prieš eidama į pasimatymą <...>
Meilė nėra kažkas, ką gauname iš kito – tai yra būsena, kurioje esame arba nesame. Mylėti save, vadinasi, mylėti save tokią, kokia esate, vadinasi, priimti save tokią, kokia esate džiaugsmuose ir varguose, baimėje ir laimėjimuose. Vadinasi, būti švelniai sau, niekada nebausti savęs už tai, kaip jaučiatės. Leiskite sau būti tokia, kokia esate, būkite nuolaidesnė sau ir tada lengviau įveiksite sunkumus. <...>“.
Ką noriu pasakyt šia istorija? Mano žinutė – savo būseną reguliuojame tik PAČIOS! Taigi, pačios renkamės, ar jaustis nusivylusia, liūdna, nepatenkinta ar visgi jaustis pakylėta, pasitikinti, graži sau. Ir nesvarbu, kokie kataklizmai siaustų mūsų gyvenime – reakcija į aplinką visada yra mūsų rankose. Spręskime pačios, kokios norime būti, kaip norime jaustis ir tiesiog, JAUSKIMĖS! Kas mums trukdo? :)