Vakar stovėjau vaistinėje eilėje. Už manęs stovėjo močiutė su kokių 5 metų mergaite. Žinoma, kai taip arti stovi, tiesiog norom nenorom girdi, ką šalia esantys žmonės kalba. Ir per tas kokias 10 minučių, kiek mes stovėjome šalia, man pradėjo darytis gaila tos mergaitės. Kodėl? Todėl, kad močiutė, sąmoningai net nesuvokdama, diegia programas ir nereikalingas nuostatas į mažo vaiko galvą, kurias jis paskui „sėkmingai“ naudos savo gyvenime, nepriklausomai nuo to, nori jis to ar ne. ...neik, stovėk ramiai, neliesk stiklo, juk jis gali sudužti! O kas bus tada, kai suduš? Neliesk stiklo su pirštais, gi supurvinsi, ne, būk prie manęs. Tu nori būti nemandagi mergaitė? Žinok neisim pirkti saldainių, jei taip elgsiesi... Aš suprantu, kad yra labai mažai vyresnės kartos žmonių, kurie suprastų, jei pasakyčiau, kad jie diegia slopinamas programas savo anūkėliams ir kad jos veiks visą gyvenimą. Juk aš girdėjau tik kelias minutes močiutės monologo, beje, mergaitė absoliučiai nieko nesakė, tik klausė. O kiek ji šito „gėrio“ išklauso per visą dieną? Ir ji juk negali paprieštarauti, močiutė yra Dievas tą dieną ar savaitgalį, o gal jos kartu ir gyvena. Iš to trumpo močiutės bambėjimo jau galime numatyti, kad šita mergaitė, kai jau bus mergina ar moteris, visada klausys, kas jai pasakyta, ji susitaikys su gautu NE ir daugiau nebandys, ji bus labai mandagi (netgi prieštaraudama sau) ir galvos, kad jei jis nepadarys vieno, tai dėl to negaus kito ir dėl šito įgūdžio jos gyvenime bus dešimtys manipuliatorių, norinčių ja pasinaudoti. O jei jos vietoje būtų berniukas? Ar gali jis išaugti tikru vyru tokioje aplinkoje? Taigi, aš kreipiuosi į mažų vaikų tėvus – pradėkite klausyti, ką kalbate savo vaikams, taip pat, ką kalba ir ką diegia seneliai. Puikiai žinau apie ką kalbu, nes mano vaikai ne išimtis, vienos iš močiučių dėka mano dukra iki šiol bijo užlipti ant kanalizacijos dangčio (nes tai, neva, pavojinga) arba lįsti po stalu – nes, neva, nebeaugsi. Gal kai kam pasirodys smulkmenos? Man asmeniškai tai ne smulkmenos, todėl kuo toliau, tuo vis mažiau laiko mano vaikai praleidžia su seneliais (nes nepadeda kalbos apie tai, kad būtina „žiūrėti, ką kalbi“ vaikui). Žinoma, natūraliai gaunasi taip, kad mes patys su savo vaikais praleidžiame daugiau laiko :) Ir tai yra tik pliusas. Mums rūpi jų ateitis, mums rūpi jų savijauta, stengsimės, kad jie užaugtų savimi pasitikinčiais žmonėmis, o ne sustotų, eilinį sykį išgirdę NE, gerbtų kitus, bet niekuomet neužmirštų savęs, savo poreikių. Ir kad sulaukus trisdešimties jiems nereiktų minti specialistų slenksčių bandant ištaisyti vaikystėje jiems padarytą žalą. Nemanykite, kad nuo tėvų tai nepriklauso. Mielieji, tik nuo jūsų tai ir priklauso ;) Tiesa, pagalvokite apie tai, kad jūsų tėvai jau yra išauginę vaikus ir ganėtinai pavargę, todėl anūkėliams daugelis nebeturi nei jėgų, nei noro kažką aiškinti, ar galvoti, ką kalba. Visi jie augę ir gyvenę sovietų aplinkoje, turi gilius įsitikinimus, kad turi būti taip ir ne kitaip! Kad vaikai turi besąlygiškai paklusti ir pageidautina, iš pirmo karto. Deja, laikai tai pasikeitė :) Ir mūsų vaikai jau visai kitokie, todėl ir bendravimo reikia kito. Pagalvokim apie tai.